Balandžio 9, 10 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera, kurią rengia jauniausios lietuvių teatro pajėgos: Oskaro Wilde´o vieną gražiausių pasakų „Laimingasis princas“ stato režisierius Povilas Makauskas, dailininkė Julija Skuratova, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė. Vaidina ir muziką kuria Arnas Danusas, Mykolas Jocys, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Denisas Kolomyckis, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė, Dovydas Stončius, Arūnas Vozbutas.
Anglų rašytojo Oscaro Wilde´o (1865-1900) vardą pasaulyje išgarsino pjesės, aforizmai, romanas „Doriano Grėjaus portretas“ ir alegorinės pasakos. Jų rinkinys „Laimingasis princas“ ir kitos pasakos“ pirmą kartą buvo išleistas 1888 metų pavasarį. Į lietuvių kalbą O. Wilde´o pasakas vertė Kazys Puida (1909; išleista 1914) ir Jonas Jablonskis jaunesnysis (1924), pokario metais keletą kartų (1960, 1974, 1975, 1985) buvo leidžiamos Rūtos Butkutės-Saukienės verstos pasakos, 2011 metais išleistam rinkiniui kelias pasakas išvertė Donatas Sauka.
Pasakoje „Laimingasis princas“ išryškėja keli motyvai. Pirmiausia - išorinio blizgesio menkumas bei tikros meilės ir pasiaukojimo grožis, kurie pasakoje iškyla kaip svarbiausios vertybės. Čia taip pat svarstoma apie tai, kad laimės sąvoka yra labai sąlyginė. Pasaka „Laimingasis princas“ baigiasi tik žemiškajame gyvenime - čia dėl to, kam pastatyti paminklą Laimingojo princo vietoje, amžinai lieka ginčytis kvaili ir tušti žmonės. Plyšusi Princo širdis ir kregždžiuko kūnelis - gražiausi daiktai, kuriuos iš žemės Dievui atneša angelas. Todėl tikėjimas meile ir pasiaukojimu yra pagrindinė išmintingos Oscaro Wilde´o pasakos tema.
Apie repetuojamą „Laimingąjį princą“ kalbėjomės su pagrindiniais spektaklio kūrėjais.
* * *
Režisierius Povilas Makauskas - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros programos ketvirtakursis, Gintaro Varno mokinys, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūręs spektaklį „Yolo“ (2014) bei parengęs Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus-Witkacy pjesės „Batsiuviai“ skaitymą (2015).
Oscaro Wilde´o asmenybė šiandien svarbi keliais aspektais: gražinant jį į teatrą, ne tik prisiliečiama prie vienos iš centrinių anglų literatūros figūrų, bet teatro smagratis pasukamas kiek kita, vadinkim, nepopulistine linkme. Šiandien įprasta manyti, kad aktualu, šiuolaikiška yra tai, kas skverbiasi į socialinius kūrinio audinius. Gal dėl to Lietuvoje dominuoja įvairios socialinio teatro apraiškos. Wilde´as - lyg priešnuodis tokio pobūdžio kultūrai. Iš pradžių Tu taip pat galvojai apie Černobylį, ir staiga toks posūkis - viena iš gražiausių Wilde´o pasakų - „Laimingasis princas“. Kodėl?
Povilas Makauskas: Išties noras apmąstyti Černobylio katastrofą sutapo su šiandienos teatro šališkumu tikrovės, socialumo temoms. Montuoti faktus, „koliažuoti“ dokumentiką buvo įdomu, bet norėdamas tai paversti teatrine kalba, visai pasimečiau, supratau, kad tai priešinasi pačiai teatro prigimčiai, vaidybai, atlikimui, dramos dėsniams. Mintis perdegė, niekaip negalėjau rasti teatro šaknies, o vieną vakarą Wilde´o knygelė sugundė pasakai prieš miegą... Dar sykį betarpiškai išgyvenau istoriją, visas smulkmenas, kvapus, spalvas. Pamilau personažus, susigyvenau su Pasaka. Kregždžiukas išmokė nugalėti mirties baimę, o Princas vis dar moko matyti kitus, girdėti žmogaus vidų, pažinti savo širdies gelmes ir ten ieškoti tikrosios savasties. Susimąsčiau: galbūt pasakos ir yra priešnuodžiai?
Kur slypi šio kūrinio paslaptis?
P. M.: Tikiuosi, paslaptį užminsim spektakliu. Tik mažumėlę užsiminsiu - tai vidinio aukso paieškos.
Wilde´as nebijo jausmingai ir net kiek didaktiškai prabilti apie gėrio pranašumą prieš grožį. Kokie didžiausi pavojai tyko, įmenant scenines „Laimingojo princo“ mįsles?
P. M.: Didaktiškumą įveikėme, iškodavę vidinę kūrinio dramaturgiją. Tad naujas teksto ir temos santykis leidžia kurti spalvingus ir savitus personažus, praplėsti situacijas. Didelių pavojų nematau.
Pasakoje daug sąlygiškų dalykų. Tu dar labiau tas sąlygas užkoduoji, pasitelkdamas lazdelines lėles. Kita vertus, šiame gražiai gimstančiame scenos kūrinyje naudoji net kelis teatro žanrus: čia bus ir šokama, ir kalbama, ir žiūrovo akyse kuriama muzika. Kas išprovokavo tokį polifoniškumą?
P. M.: Matematiškai tikslią personažų hierarchiją išskleidėme daugialype formos įvairove. Spektaklio forma neabejotinai primins Masque žanro rūmų vaidinimą - draminės dalys, šokio scenos, tarsi nešiuolaikiškas dėmesys kostiumams, įvairioms lėlėms, gyvai muzikai, animuotiems paveikslams.
Kuri Nacionaliniame dramos teatre, bet atsivedei savo kartos aktorius. Šito „pareikalavo“ kūrinys, ar tiesiog lengviau kurti su savais?
P. M.: Su savais kurti įdomiau, mąstom viena kalba, gyvenam viename laike. Nesinori apsiriboti spektaklio kūrimu, mums gera būti kartu, žaisti.
Stebi šiuolaikinį teatrą. Kas Tave labiausiai glumina ir kuo žaviesi?
P. M.: Žaviuosi meilės įkvėptais, aistringais, intelektualiais, sąmojingais spektakliais, bet trūksta grožio, gal kiek ir senamadiško fanatiško tikėjimo teatru kaip magiška erdve.
Kuo Tau svarbus mokytojas Gintaras Varnas, kuris dėl Jūsų baigia galvą prarasti?
P. M.: Mokytojai keičia mus, tobulina, be jų mes liktumėm akli. Privalom juos mylėti, vertinti ir gerbti. Ačiū.
***
Dailininkė Julija Skuratova - scenografė, Vilniaus dailės akademijos auklėtinė, Varšuvos A. Zełwerowicziaus teatro akademijos Balstogės Lėlių teatro fakulteto stažuotoja, nuo 2006 metų Vilniaus dailės akademijoje scenografijos studentams dėsto kompoziciją ir lėlių technologiją, yra sukūrusi daug spektaklių Lietuvos ir užsienio scenose, pelniusi nemažai apdovanojimų, tarp kurių - ir „Auksinis scenos kryžius“ už spektaklių „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ scenografiją bei lėles (2009).
Kaip jautiesi Oscaro Wilde´o grožio ir meilės akivaizdoje - ar sunku kurti meninius įvaizdžius pasakai „Laimingasis princas“?
Julija Skuratova: Nesinorėtų analizuoti konkrečios pasakos ar autoriaus biografijos. Greičiau norėtųsi išreikšti įspūdį, kuris lieka perskaičius jo pasaką. Ji artima poezijai. Greta - simbolizmas, romantizmas. Aš girdžiu Nikolajaus Gumiliovo, Aleksandro Bloko, Marinos Cvetajevos eiles. Wilde´o mieste aš matau Bloko žibinto šešėlį, Laimingasis Princas man primena Aleksandrą Vertinskį (Aleksandr Vertinskij (1889-1957) - rusų poetas, dainininkas, kompozitorius - aut.), vilkintį Pjero kostiumu. Ir Princo širdis, kurią pasakos pabaigoje Angelas neša Dievui, man primena Gumiliovo eiles.
Pasakos pradžioje Kregždžiuko meilė Nendrei kelia asociacijas su japonų haiku - ir vėl poezija, nebūtos meilės tema.
Wilde´o personažai - romantikai, „lunatikai“, poetai. Dėl to jie dažnai netgi ne žmonės - kregždžiukas, skulptūra, rožė, lakštingala ir t. t. Jie „žemės kojomis neliečia“. Wilde´as tarytum kilsteli juos kuo aukščiau virš žemės. O vėliau bloškia žemyn - į žemę, į realybę... Tai primena paties autoriaus gyvenimą. Vos meilė ir grožis pakyla aukštyn, jie akimirksniu krenta žemyn ir sudūžta į šipulius. Krenta į purvą.
Sunku atrasti formą šiai poezijai. Kurdama eskizus, bandžiau piešti baltą liniją juodame fone. Visuose scenografijos elementuose atsirado plona, kai kada kreiva, trapi, balta linija. Ji vieniša juodame fone. Man tai - vaildiškas vienatvės motyvas, simbolizuojantis nežemišką meilę, „vaikščiojimą ant skustuvo ašmenų“. Tai - tarytum irealybės ir kasdienybės pasienis.
Spektaklio lėlės - tai taip pat meninė forma, padedanti pakilti virš žemės. Kregždžiukas - lėlė, kuri gali skristi. Princo skulptūra - sudėtingesnis dalykas. Ji - iš atskirų dalių, kurios taip pat „skrenda“ virš miesto - taip Princas išdalina save, savo kūną... Virš miesto skrenda ir jo auksinės ašaros.
Pasakoje svarbi svajonių tema. Nežemiškos svajonės! Nežemiška meilė! Nežemiška pasaka! Ji panaši į Jėzaus Kristaus istoriją - jis taip pat norėjo visiems padėti, aukodamas savo kūną. Šią temą aš siekiu atskleisti, atvaizduodama neturtingų vaikų didelį sielvartą, vaikų, kurie tiki, jog gyvenimas - tai pasaka. Dideli neturtingų vaikų portretai, o jų fone - mažas Kregždžiukas ir maža Princo skulptūrėlė. Čia realioms neturtingų vaikų fotografijoms priešpastatomi Princo ir Kregždžiuko pasakiški lėlių personažai.
Spektaklio finale regiu ploną tuščiavidurės Princo figūros kontūrą, o už jo - plaukiančius debesis. Nežinau, kiek spektaklyje visa tai išsiskleis, išsipildys, bet to siekiu, tokios mano inspiracijos.
***
Choreografas Denisas Kolomyckis - lietuvių tarpdisciplininio meno kūrėjas, aktorius, šokėjas ir vienas iš performanso pradininkų nepriklausomoje Lietuvoje, mokęsis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, Šokio ir dramos konservatorijoje Londone, dirbęs kino režisieriaus Šarūno Barto asistentu, šiuo metu - Portugalijos RAIZVANGUARDA meno rezidentūros meno vadovas.
„Kiekvienas meno kūrinys yra pranašystės išsipildymas, idėjos įkūnijimas meno vaizdu“ - ar pritartum šiai Oscaro Wilde´o minčiai?
Denisas Kolomyckis: Menininkai - mano vieninteliai draugai ir artimieji, jų kūryba - vienintelis išsigelbėjimas, nes jų vaizduotės pasaulis - amžinybės pasaulis, bet būti kartu su jais yra nežmoniškai sunku. Pokalbiai su jais ir gyvenimas kartu kelia tiek daug klausimų - ir jokių atsakymų! Man menas yra dieviška artuma, į kurią mes visi turėtume patekti per kūrybą. Pasaulio stebuklai, grožis, daiktų formos, jų spalvos, šviesa ir šešėliai - visa tai aš matau, jaučiu, kaip turbūt ir daugelis kitų žmonių. Šie žmonės yra vieninteliai, kurie pagundą pateikia kaip asmeninį eksperimentą. O jame mes dalyvaujame, į jį sąmoningai einame, nes mes negalime pažinti viena be kito. Kaip tiksliai pasakė Longfellow, „Gyvenimas tikras - gyvenimas rimtas - ir kapas nėra jo lemtis: dulkė esi, į dulkę pavirsi - ne sielai šie žodžiai skirti“. (Henry Wadsworth Longfellow: „What the heart of the young man said to psalmist“).
Kas Tave įkvepia kurti šokius šiam spektakliui?
D. K.: „Eksperimentuok be perstojo, būk kuklus,“ - sakinys iš Johno Cage´o knygos, kuris galėtų būti moto, tačiau nėra, bet puikiai atsako į klausimą, kas įkvepia kurti. Mokymai, kurie anksčiau buvo praktikuojami individualiai, privalo būti nukreipti į kitus žmonės. Juk tai, kas atrodytų žinoma, suprantama, iš tiesų - nežinoma. Tada kūryba iš esmės tampa galimybe išspinduliuoti idėjas, vienas iš kurių priimame, o kitas - perduodame. Arba, kaip sako tas pats Cage´as, „vienas idėjas išspinduliuojame, jos sukuria kitas, kurių iš pradžių nebuvo mūsų galvose“. Mane tai įkvepia. Teatras man, kaip ir pačiam gyvenimui, yra artimiausias iš visų meno šakų, nes jo suvokimui reikia ausų ir akių, laiko ir erdvės.
Kuo įdomūs Tau gyvenimas ir teatras?
D. K.: Kūryba man nėra vieno asmens sukurtas objektas, tai procesas, kuriamas žmonių grupės. Tai ne vieno asmens monologas, bet bendra kūryba, kuri kiekvienam suteikia galimybę įgauti patirties, kurios niekaip kitaip neįgautų. Tačiau tiesa ir ta, kad žmonės negali turėti vienodos patirties, kad ir kaip stengtųsi, todėl teatras kūrėjui padeda atlikti kolektyvinio potyrio funkciją, kūriniu ir išgyvenimais perteikdamas aiškią idėją.
