Ak, Leo... tik taip buvom įpratę kreiptis į Tave...
Kilpomis ir užutėkiais tekanti gyvenimo upė vis ataidi buvusių sėkmių pilnatvės bei „tuštybės mugių" garsais, nušvinta senų bičiulių atvaizdais, deja, vis dažniau dingstančiais už paslaptingų Nežinios vartų...
Šit, dar vienas varpo dūžis: išėjo ilgametis sceninės lemties aktorius ir režisierius, Kauno dramos pažiba, įtaigus, talentingas menininkas Leonardas Zelčius.
Daugelį metų man teko eiti greta tos pačios scenos kūrybiniais takais, būti partneriu, vaidinti jo statytuose spektakliuose, mudviejų bendra pažintis siekia daugiau nei pusę amžiaus, tad širdis ir protas reikalauja bent trumpo virtualaus pokalbio „ties varteliais". Deja, Tu jau esi anapus, o aš prie pat jų.
Mielas ir gerbiamas mano lemties broli, Leo! Regis, Visatos Šeimininkas, dovanodamas būtį, nepašykštėjo padabinti Tavo Lemties vyksmo įvairių spalvų spektrais - nuo šviesių, džiaugsmingų, ligi pačių tamsiausių, grėsmingų ir skaudžių. Ypač prisimenant Tavo pastaruosius porą dešimčių fizinės negalios metų. Tikriausiai nelabai teisingi yra vienos populiarios dainos žodžiai „Tu numegzk man, mama, kelią...". Mamos mums suteikia tik kryptį, postūmį ir paramą, o kelią privalome megzti patys. Turime patys jį dabinti, puoselėti bei tinkamai sudėvėti Apvaizdos dovanotas Eglės geležines kurpes. Tatai Tu įvykdei su kaupu, mūsų, dar tebesančios kartos atmintyje palieki virš šimto meistriškai sukurtų vaidmenų teatro spektakliuose, televizijos projektuose ir kine.
Daugelis puikiai prisimena Tavo lanksčių įntonacijų balsą radijo vaidinimuose ir daugelyje nuostabiai perskaitytų literatūros kūrinių, ypač poezijos, skambėjusių eteryje ir gyvai. Labiausiai mokėdavai įsijausti ir susitapatinti su lietuvių autorių kūriniais. Nors, prisimenu, esi pasakojęs apie savo nevisiškai lietuviškas šaknis - Tu esi kaip ir „braliukas„ latvis... Tavo tėvelis nuo tos šalies, nuo Daugpilio... Ir pavardė Zelcs... Sakei, kad ainiai ir dabar tenai tebegyvena. Tačiau mama lietuvė ir Tu gimęs čia - Kaune. Tu visą savo gyvenimą buvai karštas lietuvybės skleidėjas - patriotas. Buvai „baltas ant Baltijos kranto“ broliukas. O visų kūrybinių darbų įvardinti aš nesiimu, nesugebėsiu. Be to, aktoriaus tokia dalia, kad žmonės pamini jų vardus prisimindami pačius ryškiausius darbus.
Iš Tavo sukrautos didžiulės kraičio skrynios šiandien drįsčiau ištraukti vieną pirmųjų (po aktorinių studijų Maskvoje GITIS´e), buvusią to laiko merginų „svajonę„ - linksmuolį kirpėją Figaro dar diplominiame spektaklyje „Figaro vedybos“... Ir gal Tuzenbachą - tragiškai įsimylėjusį lyriką Čechovo „Trijose seseryse„... Žinoma, dar Faibčiką Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“. Nepyk, pakaks. Aišku, dar Tavo darbai Lietuvos televizijos repertuare, ypač reikšmingame pirmajame po Nepriklausomybės atgavimo lietuviškame seriale „Giminės", kur sukūrei įsimintiną Šepučių dinastijos patriarcho vaidmenį. Vien šių kūrybinių sėkmių aidais dar ilgai lydėsi mūsų krašto kultūrą ir meną.
Beliko paminėti ir pasidžiaugti dar viena didžiule sėkme Tavo gyvenimo tėkmėje - tai šeima. Visų pirma, nuostabioji, rūpestingoji ir atkalioji šviesios atminties žmona, scenos partnerė, bendramintė Danutė Juronytė, ištikima gyvenimo draugė, Tavo sunkiųjų išbandymų Rūpintojėlė... Ir dvi puikios dukros Dovilė bei Kristina, kurios įžymių tėvelių paveiktos, regis, pačios „mezga" savo asmeniškus ir visuomenei reikšmingus kelius.
Lyg ir viskas. Žinoma - ne. Visko vienu ypu neaprėpsi, atsigręžęs prie tų Didžiosios Slapties vartelių. Tik noriu dar pacituoti mūsų teatro repertuare buvusios Justino Marcinkevičiaus pjesės teksto žodžius:
...Lyg ir būta,
Lyg nebūta,
Lyg sapnuota -
Na, žodžiu, -
Pasisėtum žalią rūtą
Ir pradėtum nuo pradžių...
Geros kelionės, Leo!
Teatralų vardu - Antanas Žekas
Liepos 11 d. po sunkios ligos, eidamas 88-uosius metus, į Amžinojo Tėvo namus iškeliavo Kauno dramos teatro legenda, aktorius, režisierius bei pedagogas Leonardas Zelčius (1928-2015).
Teatro meno meistras gimė 1928 m. gegužės 9-ąją Kaune. Baigęs Kauno „Aušros" gimnaziją, 1945-1948 m. mokėsi Kauno dramos teatro studijoje, 1948-1952 m. studijavo Maskvos Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS). Nuo 1952 m. Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius.
Su iškiliausiais to meto režisieriais sukurta daugiau nei šimtas vaidmenų teatre: Figaras (P. C. de Beaumarchais „Figaro vedybos„, 1952), Baronas Tuzenbachas (A. Čechov „Trys seserys“, 1960), Radvila Rudasis (J. Grušo „Barbora Radvilaitė„, 1972), Faibčikas (Keturakio „Amerika pirtyje“,1974), Lupas (M. Koress „Senelių namai„, 1986), Senis (E. Ionesco „Kėdės“, 1990), Karis (R. Nash „Lietaus„ (Lietaus pardavėjas), 1994), Taleiranas (J. Claude Brisville „Vakarienė“, 1996) ir kt.
Kine: „Žingsniai naktį„ (1962), „Herkus Mantas“ (1972), „Čia mūsų namai„ (1984), „Vizitas pas minotaurą“ (1986), „Vaikai iš „Amerikos„ viešbučio“ (1990), „Žalčio žvilgsnis„ (1990), „Mėnulio Lietuva“ (1997).
Televizijoje : „Žentas„ (1976), „Kaimynai“, (1979), „Būkit kaip saulė„ (1985), „Vilius Karalius“ (1988) bei visos Lietuvos pamiltas tėveliukas Lionginas Šeputis iš serialo „Giminės" (1993-2000).
Kūrėjas savo unikalia scenine ir gyvenimiška patirtimi nenuilstamai dalijosi su jaunąja karta. 1972 m. Leonardas Zelčius vadovavo Kauno politechnikos instituto studentų teatrui, 1995-1998 m. aktoriaus profesijos paslapčių mokė Aukštesniosios aktoriaus meistriškumo mokyklos studentus.
Už ilgametę tarnystę teatro menui Leonardui Zelčiui suteiktas Lietuvos liaudies artisto vardas, 1998 m. įteiktas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius, 2013 m. - Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk".
Visas Maestro kūrybinis kelias scenoje paženklintas savęs atnašavimu iki paskutinės akimirkos, paskutinio fizinės ir dvasinės jėgos syvo. Tai įprasmina amžinąjį atilsį Leonardo Zelčiaus pasakyti žodžiai apie aktoriaus misiją: „Nors aktoriaus menas ir trumpalaikis, tačiau autentiška, tikra kūryba nemiršta. Aktoriaus talentas, emocijos ir įtaiga neišnyksta, o susilieję su žiūrovų jausmais, atgimsta jų dvasioje."
Atsisveikinimas su a.a. Leonardu Zelčiumi Nacionaliniame Kauno dramos teatre liepos 14 d. nuo 11 iki 21 val. ir liepos 15 d. nuo 9 iki 11.30 val.
Urna iš teatro išnešama liepos 15 d., 11.30 val.
Šv. Mišios už velionį aukojamos liepos 15 d., 12 val., Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Po Mišių - laidotuvės Petrašiūnų kapinėse.
Artimųjų pageidavimu su Maestro atsisveikinkime pagerbdami Jį vasaros žiedu.
NKDT informacija
