OKT/Vilniaus miesto teatras, vienas produktyviausių Lietuvos nevalstybinių teatrų bei apskritai daugiausiai gastroliuojantis teatras šalyje, 15 metų veiklos jubiliejų paminėjo dešimties dienų festivaliu. Pasak režisieriaus ir teatro meno vadovo Oskaro Koršunovo, tiek metų praėjo nuo oficialaus teatro įkūrimo, tačiau OKT reiškinys gimė daug anksčiau, pastačius pirmąjį spektaklį „Ten būti čia„. Tad kitą sezoną teatras galėtų švęsti jau 25 metų sukaktį. Teatro jubiliejui skirtą festivalį pradėjo pirmojo sezono spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, o baigė naujausia premjera „Žuvėdra".
Visą gyvavimo laiką teatras sugebėjo išlikti intensyviai kuriančiu repertuariniu teatru. Per 15 metų pristatytos 32 premjeros. Vien Lietuvoje parodyta daugiau nei tūkstantis spektaklių, kuriuose apsilankė jau daugiau nei pusė milijono žiūrovų. OKT spektaklių kūrėjai apdovanoti 20 „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimų.
„Nevalstybiniam teatrui, gimusiam spontaniškai bei sąlygotam laiko pokyčių ir didelių socialinių pasikeitimų, penkiolika metų yra labai daug. Teatrui, kuris nebuvo dirbtinai nuleistas iš viršaus ir niekuomet nepretendavo tapti valstybine institucija, prisiimančia teatro vaidmenį. Juolab, jog būdami nepriklausomi ir nedotuojami, visus 15 metų sugebėjome būti repertuariniu teatru. Niekada negyvenome nuo projekto iki projekto", - teigia Oskaras Koršunovas.
Svarbiausia - aktoriai
OKT teatro vardas paprastai siejamas su režisieriumi. Visgi, pasak Koršunovo, šiame teatre svarbiausias yra aktorius.
„OKT teatras pagimdė daug aktorių. Arba, kitaip tariant, daug aktorių gimdė OKT teatro fenomeną. Kiek tai bebūtų konceptualus ir režisūrinis teatras, vis dėlto, jo pagrindas yra aktorius. Tai ypač juntama paskutinėje trilogijoje: „Hamletas„, „Dugne“, „Žuvėdra„. Čia iš tiesų matoma dėka tam tikros metodikos atsiradusi visiškai kitokia aktoriaus organika. Tai jau yra savotiška mokykla. Su šiais aktoriais susikalbame visiškai kitaip“, - per 15 metų susiformavusį naują aktoriaus tipą apibūdina teatro meno vadovas.
Toks režisieriaus požiūris buvo naujas ir patiems aktoriams.
Rasa Samuolytė, OKT esanti visus 15 metų, nuo pat „Roberto Zucco„ bei spektaklio „Shopping and Fucking“, prisimena: „Ugnies veido„ pradžioje sėdėdami ant sofos pirmą kartą atsidūrėme veidu į publiką. Jutau, jog plaukai tiesiog stojosi piestu iš baimės. Juk buvome įpratę ramiai kauptis spektakliui kažkur giliai užkulisiuose. Sėdint ant sofos jaudulys būdavo nežmoniškas, o pasislėpti nebuvo kur. Dabar man jau nesunku pasitikti besirenkančius žiūrovus, tačiau tam reikėjo nemažai metų. Tai yra tarsi tramplinas į spektaklį. Tuo metu matau kas pas mus ateina ir kam mes atsiveriame“.
„Tikra laimė, jog Oskaras atvažiavo į Klaipėdą ir ėmėsi statyti Mariuso von Mayenburgo „Šaltą vaiką„. Tai buvo lūžio taškas mano gyvenime. Repetuojant susidūrėme su visai kitu braižu, kita stilistika, kitokiais darbo metodais. Kiekviena akimirka buvo skirta kūrybai. Taisyklė, jog aktorius yra tik įrankis, išsitrynė ir tapo niekine. Oskarui neįdomūs nekuriantys aktoriai“, - džiaugiasi aktorė Nelė Savičenko, sukūrusi ryškius vaidmenis pastarojoje režisieriaus trilogijoje.
„Pamenu, tiek dramaturgas Markas Ravenhillas, tiek režisierius Thomas Ostermeyeris žiūrėjo mūsų „Vasarvidžio nakties sapną„. Po spektaklio abu klausė, kas tai per aktoriai? Jie buvo nustebę, jog žmonės gali taip pasiaukojančiai dirbti scenoje. Beje, to spektaklio metu įvyko incidentas - vienas aktorių susižeidė koją, tačiau vaidino toliau, nors lentos ir grindys, švelniai tariant, buvo kruvinos“, - savotiškos OKT aktorinės mokyklos pradžią prisimena Oskaras Koršunovas.
Gastrolės padėjo išlikti
OKT teatro sėkmei didelę įtaką padarė ir nuolatinės gastrolės užsienyje, intensyvumo nenusileidžiančios Lietuvoje rodomiems spektakliams. Per visą veiklos laiką teatras turėjo daugiau nei 200 gastrolių užsienyje. Aplankyta virš 100 skirtingų tarptautinių festivalių, dalis jų - net po keletą kartų. Užsienyje parodyta daugiau nei 800 spektaklių - beveik tiek pat, kiek Lietuvoje.
Per 15 veiklos metų OKT teatro spektaklius koprodiusavo garsūs Europos bei viso pasaulio festivaliai ir teatrai, tokie kaip Frankfurto prie Oderio teatras „Kleist„(Vokietija), festivalis „Zürcher Theaterspektakel“ (Šveicarija), festivalis „Theater der Welt„, Berlyno „Hebbel“ teatras (Vokietija), Nju Heiveno festivalis „Arts&Ideas„ (JAV), „Les Boreales“ (Prancūzija), Miuncheno bienalė (Vokietija) ir kiti. Pagrindinis Europos teatro festivalis Avinjone (Prancūzijoje) koprodiusavo net keletą teatro spektaklių.
Gastroles ir kūrybą vainikavo gautas „Naujosios teatro realybės" prizas, skirtas už indėlį į Europos teatro raidą.
„Jeigu būtume likę vien tik lokalūs, nebūtume tokie, kokie esame šiandien. Užsienio gastrolės iš dalies formavo ir repertuarą", - teigia Koršunovas, turėdamas omenyje gastrolių metu užsimezgusias pažintis su šiuolaikiniais dramaturgais bei spektaklius, gimusius bendradarbiaujant su garsiais festivaliais.
Susitikimai su žiūrovais
„OKT spektakliai nebuvo tik eksperimentai ir laboratorijos - jie visuomet turėjo adresatą. Mes visuomet buvome jautrūs žiūrovui. Po spektaklio visuomet laukdavome žiūrovų reakcijos. Stebėdavome kaip jie reaguoja ir spektaklio aptarime keldavome klausimą, kodėl šį kartą reagavo būtent taip", - akcentuoja Koršunovas.
„Yra žiūrovų, kurie iš principo nemėgsta OKT teatro. Įdomu tai, jog atėjus naujai premjerai tokie žiūrovai dar kartą eina tam, kad pasitikrintų. Kiekviena premjera juos masina vėl eiti. Neigti galima tik reiškinį, kuris iš tiesų yra", - apie žiūrovus pasakoja aktorius Vaidotas Martinaitis, režisieriaus Koršunovo kursiokas, lydintis jį nuo pirmųjų spektaklių.
„Mus nuolatos lydėjo išgyvenimo klausimas. Nors negauname pastovios valstybės dotacijos, tačiau dėl to mūsų apsukos nėra mažesnės. Taip ir neturėjome savo teatro - visada sales nuomodavome. Gavome šią nedidelę salę, tad turime savo laboratorinį teatrą, kuriame rodome „Dugne„, „Žuvėdrą“, „Paskutinę Krepo juostą„ bei kitus eksperimentuojant gimusius spektaklius. Niekada nebuvome garantuoti dėl rytdienos. Norėdami išgyventi, turėjome nuolatos kurti. Tad tie 15 metų buvo kovos, laimėtos aktorių talentu ir pasiaukojimu, laikas“, - pasakoja Koršunovas.
„Hamleto" repeticijų metų prasidėjęs laboratorinis periodas irgi yra vienas teatro ieškojimų vaisių. Pasak režisieriaus, tai teatro brandos momentas.
„Judėjimas laboratorinių ieškojimų link yra brandos momentas. Teatras, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimo etapus. Atėjo laikas patiems atsigręžti į save ir suvokti, kas mes tokie esame ir kuo užsiimame", - teigia Koršunovas.
Nemaža dalimi prie OKT sėkmės prisidėjo ir kitoks požiūris į teatrą kaip organizacinį vienetą, atsisakant įprastai teatrams būdingų principų.
„Šiame teatre nėra kabinetų sistemos ar daugybės etatų - visa tai daro keli žmonės, dirbantys labai daug. Visi dirba neįtikėtinai tiksliai, todėl kartais padaromi, atrodo, net neįmanomi dalykai. Jau tai, kad teatras išsilaiko, irgi yra administracijos nuopelnas. Dėl to mes galime švęsti 15-ąjį sezoną".
Festivaliui pasibaigus OKT/Vilniaus miesto teatras išvyksta į pirmąsias „Žuvėdros„ gastroles užsienyje. Jau gegužės 27, 28 d. spektaklis pristatomas tarptautiniame „Kontakt“ festivalyje Torūnėje, Lenkijoje.
OKT/Vilniaus miesto teatro inf.
