Gegužės 19-23 dienomis Vilniaus mažajame teatre vyks teatro debiutų festivalis „Tylos!„ Festivalio metu bus pristatomi Lietuvos teatro ir muzikos akademijos baigiamieji darbai, nepriklausomų trupių debiutai ir dvi svečių iš užsienio pasaulinės premjeros. Apie savo studijas, pirmąjį debiutą ir pasaulinę premjerą pasakoja Latvijos „Dirty Deal Teatro“ režisierius Girtis Solis ir Didžiosios Britanijos nepriklausoma menininkė Tamar Broadbent.
Girtis Solis - nepriklausomo Latvijos „Dirty Deal Teatro„ pradininkas, pirmasis jo aktorius ir režisierius. Solio spektaklio „Dienos didvyris“ (Hero Of The Day) premjera „Tylos!" festivalyje vyks gegužės 22 d.
Kaip atsirado „Dirty Deal Teatro"?
2004 metais aš kaip baigiau studijas ir turėjau įsidarbinti valstybiniame lėlių teatre, bet su bendrakursiais nutarėme, kad norime steigti savo nepriklausomą teatrą. „Dirty Deal„ tuo metu buvo populiari kavinė, kuri turėjo tinkamas patalpas. Pasikalbėjau su savininkais ir jie sutiko pasidalinti erdve. Taip po truputį ir pradėjome. Negaliu pasakyti, kad buvo labai sunku, palaipsniui prisijungė daug suinteresuotų, talentingų žmonių, kurie ir pastatė šį teatrą ant kojų. Šiandien „Dirty Deal Teatro“ yra vienas iš kelių nepriklausomų Rygos teatrų, garsėjantis eksperimentine, inovatyvia medžiaga ir pastatymais. Džiaugiuosi, kad buvau čia nuo pradžių ir turėjau galimybę kurti.
Festivalis „Tylos!" skirtas baigiamiesiems studentų darbams ir nepriklausomų kūrėjų debiutams pristatyti. Pačiam teko studijuoti keliose skirtingose šalyse. Ar skyrėsi studijų kokybė ir įgyta patirtis, praktinės žinios?
Aš baigiau Kultūros akademiją Latvijoje, o po to studijavau teatro mokykloje Bialystoke, Lenkijoje. Skirtumas buvo didžiulis. Lenkijoje, be abejo, ir rinka didesne, bet įspūdį paliko tai, kad ten į studijas žiūrima labai atsakingai. Bialystoke, kuris tokio dydžio kaip jūsų Šiauliai, yra trys skirtingi teatrai. Jų buvimas natūraliai kuria bendruomenę, skatina produktyvumą ir įvairovę. Taip pat atsakingai žiūrima į specializacijas; kadangi mano sritis - lėlininkystė, būtent Lenkijoje gavau daugiausiai žinių ir patirties. Latvijoje apie viską kalbama ir mokoma bendriau - Kultūros akademijoje ruošiami ir teatro, ir muzikos, ir šokio profesionalai, todėl srities specializacija ne tokia ryški. Studijuojant Bialystoke teko susipažinti su studentu iš Izraelio, kuris pasakojo, kad jų šalyje studentai stoja ne į tam tikrą specialybę, o į bendrą meno mokyklą ir turi galimybę pasirinkti dominančią bestudijuodami. Ir jis pats pradėjo nuo animacijos, piešimo, o baigė kaip lėlininkas. Manau, kad tai irgi labai geras formatas, nes žmonės, ką tik baigę mokyklą, gal ne visai supranta, ar jų trokštama profesija yra išties tai, ką jie sugebės ir norės daryti ateityje. O toks būdas leidžia įsigilinti ir pabandyti visko po truputį.
Ar atsimeni savo debiutą? Koks jis buvo?
O taip. Tai buvo dar studijų metais Latvijos valstybiniame „Lėlės" teatre. Su geru draugu pastatėme spektaklį pagal švedų autorės Barbro Lindgren istorijas vaikams. Buvo labai jaudinantis momentas. Aš ir vaidinau, ir režisavau. Į pirmąjį darbą sudėjau tiek visko, kad po to kritikai sakė, jog iš to bent penkis skirtingus spektaklius galima buvo pastatyti (juokiasi). O man tai skambėjo kaip komplimentas. Dar ir dabar vis prisimenu tą spektaklį, ir jo motyvus ar idėjas vis galvoju panaudoti ateities projektuose. Todėl nemanau, kad tai buvo kažkoks prisvilęs blynas. Atvirkščiai, didžiuojuosi savo drąsa ir įžūlumu ir tą debiutą laikau labai naudingu.
Ko galėtumei palinkėti Lietuvos debiutantams? Gal turi kokių patarimų?
Svarbiausias patarimas - nesustoti vienoje vietoje. Teatro pasaulis labai platus geografine prasme. Labai įdomių dalykų vyksta Prancūzijoje, kitose Vakarų Europos šalyse. Manęs asmeniškai nedomina posovietinės temos, kurių gausu Latvijoje, Lenkijoje ir turbūt Lietuvoje. Juk yra ir kitokių žanrų, formų sprendimų. Linkiu jaunimui judėti, tyrinėti, jei tik gali - važiuoti, nors ir trumpam. Tai nebūtinai turi daug kainuoti, yra tūkstančiai nemokamų vasaros stovyklų, mokymų ir t.t. Linkiu pasinaudoti esamomis galimybėmis.
„Tylos!„ festivalyje pristatysi savo režisūrinį darbą „Hero Of The Day“. Apie ką jis?
Šis spektaklis kalba apie televizijos įtaką, o gal net žalą žmogaus gyvenimui. Jame persipins lėlės ir tikri aktoriai, nes juk realybės šou laikais labai sunku suprasti, kas yra tikrasis žmogus, o kas tik iškamša. Aš pats dirbu televizijoje, kuriu reklamas, matau tą virtuvę iš vidaus, todėl ši tema jau seniai sukosi mano galvoje. Televizija šiandien kovoja su internetu dėl auditorijos, bet metodai, kuriuos jie naudoja, mano nuomone, yra labai rizikingi, neatsakingi. Būtent apie tai ir kalbame spektaklyje. Šiuo metu jį repetuojame, todėl apie konkretų formatą dar nepasakosiu.
Tamar Broadbent, monomiuziklo „All By My Selfie" kompozitorė ir atlikėja. Tamar festivalyje pasirodys gegužės 20 d.
Papasakok, koks buvo tavo muzikinis kelias, kodėl susidomėjai komedija?
Pirmąjį miuziklą parašiau dar kai studijavau anglų kalbą Bristolio universitete. „Pierced„ buvo tikra sėkmė, jis pasakoja apie penkių paauglių vasarą iškart po mokyklos baigimo, apie tai, kaip jie beprotiškai ir kartais nereikalingai pameta galvas vienas dėl kito, apie tai, kaip pirmąkart smagu ir baisu gyventi be tėvų priežiūros, apie svajones patekti į „X faktorių“ ir apie socialinių tinklų vergiją. „Pierced„ buvo pristatytas Londono publikai ir sulaukė puikių atsiliepimų, miuziklo teminė daina „17 Drafts“ buvo pristatyta miuziklų apdovanojimuose keletoje kategorijų. Tiesą sakant, dar dvi mano dainos dalyvaus nacionaliniame konkurse šiais metais, o po finalo skrisiu tiesiai į Vilnių - bus smagi savaitė!
Praėjusią vasarą dalyvavau Edinburgo festivalyje su savo pirmuoju solo šou „Almost Epic" - tai kol kas didžiausias mano pasiekimas. Dažnai koncertuoju kaip komediantė-kompozitorė Londono teatruose, kabaretuose, miuzikluose ir nuolat dalyvauju įvairiose dirbtuvėse, įsiveliu į kūrybinius bendradarbiavimus su kitais Londono artistais. Mane visąlaik domino muzikinė komedija, tai mano sritis. Patinka pasakoti linksmas istorijas, nebijau pasijuokti iš savęs ir prajuokinti publiką. Labai džiaugiuosi, kad dirbu tai, ką mėgstu.
Muzikinis teatras kol kas yra pakankamai retas reiškinys Lietuvoje. Papasakok daugiau apie šį žanrą.
Muzikinis teatras Jungtinėje Karalystėje tikrai populiarus. Tiesa, žmonėms dažnai šis žanras asocijuojasi su didžiulėmis Vest Endo produkcijomis. Naujasis muzikinis teatras ar jo banga, kuriai aš atstovauju, visai ne toks. Ne toks populiarus...(juokiasi) Bet daug turtingesnis ir įdomesnis! Londone gyvena daugybė kompozitorių, kurie geba kurti naujus, jaudinančius, naujoviškus pasirodymus, o ir žiūrovai vis labiau domisi šiuolaikinėmis kompozicijomis, medžiaga. Kaip ir visur, ko gero, Jungtinėje Karalystėje sudėtinga gauti privataus kultūros projekto finansavimą. Tačiau matyti prošvaisčių, atsirado organizacijos Mercury Musical Developments ir Perfect Pitch, kurios padeda jauniems kūrėjams. Taip pat vyksta konkursai ir Menų taryba juos remia. Pastatyti spektaklį Londone yra ypatingai brangu, čia reikia išmonės ir talento, išlieka stipriausi.
Kuo ypatingos Jungtinės Karalystės teatro mokyklos? Kokie tavo studijų prisiminimai?
Aš baigiau Centrinę Kalbos ir dramos mokyklą, apie kurią išliko tik šilčiausi prisiminimai. Turėjau puikius vaidybos mokytojus. Manau, kad visos teatro mokyklos naudingos tiek, kiek tu pats sugebi iš jų pasiimti, net nekalbu apie praktinius įgūdžius. Man labai svarbu pažintys, kontaktai ir draugai, kuriuos susiradau būtent studijuodama. Smagu, kai kažkas dirba kartu, nuolat tave įkvepia. Be abejo, priemonės, kurias mokykla suteikia, taip pat turi daug reikšmės. Pavyzdžiui, studijuodama Bristolio universitete turėjau galimybę naudotis visa jų teatro infrastruktūra, paslaugomis - tai neapsakoma patirtis. Svarbu ir tai, kad Jungtinėje Karalystėje baigus mokyklą ir toliau gali tobulėti. Kiekviename didesniame miestelyje rasi įvairių kursų, mokymų, būrelių. Štai aš ką tik baigiau klounų kursus! Svarbu nuolat ugdyti savo įgūdžius.
Ar atsimeni savo pirmąjį artistinį debiutą? Koks jis buvo?
Aš labai daug vaidinau vaikystėje, dramos būreliuose, todėl negaliu atsiminti to tikrojo debiuto scenoje. Užtat labai aiškiai pamenu savo pasirodymą Ediburgo „Fringe„ festivalyje ir kai pirmą kartą teko vaidinti televizijos studijoje. Neseniai dirbau su Michaelu Palinu iš „Monty Python“ ir buvau nustebusi, kad net ir jis, būdamas toks patyręs aktorius, jaudinosi prieš mums lipant į sceną. Tai tik nuramino, -visai normalu, jei jaudulys niekada nedingsta. Atvirkščiai, tik įrodo, kad tau rūpi tai, ką darai.
Lietuvos publikai pristatysi dar niekur nerodytą savo monomiuziklą. Papasakok plačiau apie „All By My Selfie".
Tai dainų rinkinys apie šiuolaikinio gyvenimo absurdą. Šiame miuzikle Tamara vis kur nors prisigeria „jėgerbombų„, kasnakt gėdingai važiuoja metro namo ir ieško draugų savo „Facebook“ paskyroje. Miuziklas pasakoja, kaip socialiniai tinklai šiandien nulemia, kas mes esame, kaip mes save matome ir kokius santykius mezgame su aplinkiniais. Tamara stebi, kaip romantika ir meilė mutavo lyginant su prieškompiuterine era ir ką veikti su tokiu nuolat stebimu ir įamžinamu gyvenimu. Tai smagus, gerai nuteikiantis šou, po kurio išeisite su šypsena ir niūniuodami!
Ko palinkėtumei debiutantams, kurie šiemet pasirodys „Tylos!" festivalyje?
Mėgaukitės! Kiekviena akimirka, kurią darai tai, ką mėgsti, yra šventa! Taip pat patarčiau neskubėti susitupėti: darykite kiek įmanoma daugiau ir kuo įvairesnių dalykų tam, kad suprastumėte, kas yra ta siaura niša, kurioje jūs geriausiai save atskleidžiate. O tai supratę - imkitės tos veiklos iš esmės. Visuomet tikėkite savo jėgomis ir nepasiduokite, nelaukite, kol žmonės pasiūlys jums vaidmenį. Dirbkite dieną naktį ir patys aktyviai ieškokite galimybių, kitaip sakant, patys tieskite savo kelią.
„Tylos!" festivalio inf.
