Spalio 12 ir 13 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks premjera pagal šiuolaikinio islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę „Nuošaly". Pjesę iš islandų kalbos išvertė Rasa Baranauskienė, režisierius - Gytis Padegimas, dailininkė - Birutė Ukrinaitė, kompozitorius - Gintaras Kazevičius, choreografė - Agnija Šeiko. Šios mozaikinės pjesės dviejų moterų paveikslus kuria Diana Anevičiūtė ir Neringa Bulotaitė.
Režisierius Gytis Padegimas - vienas produktyviausių lietuvių režisierių, Lietuvos ir užsienio teatro scenose bei televizijoje sukūręs 104 spektaklius, iš jų - 31 pagal lietuvių autorius. Naujasis spektaklis „Nuošaly" - septintasis jo spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pirmąjį spektaklį šiame teatre pagal Jurgos Ivanauskaitės pjesę „Nežaiskite su mėnuliu" Gytis Padegimas sukūrė 1987 metais. Beje, spalio mėnesį, kai vyks spektaklio „Nuošaly" premjera, sukaks 40 metų nuo šio režisieriaus pirmojo pastatymo - 1973 m. spalį, būdamas GITIS´o trečiojo kurso studentas, Kauno dramos teatre pastatė estišką miuziklą vaikams „Karlsonas ir vėl pokštauja" su Vitalijaus Mazūro dekoracijomis. O lietuvių dramaturgijos festivaliui „Atgaiva", kurį Šiaulių dramos teatre inicijavo Gytis Padegimas, šįmet sukanka 25 metai.
***
Islandų dramaturgas, poetas, literatūrologas, vertėjas, kino prodiuseris Sigurðuras Pálssonas (g. 1948) studijavo dramaturgiją ir literatūrą Sorbonos universitete Paryžiuje. Šiuo metu daugiausiai rašo teatrui, verčia literatūros kūrinius ir dėsto Reikjaviko universitete bei Islandijos nacionalinėje menų akademijoje, prodiusavo du filmus. Jo poezijos rinkiniai buvo išleisti prancūzų, bulgarų, italų, ispanų ir net bengalų bei hindi kalbomis. Pálssonas pats išvertė į islandų kalbą virš 20 pjesių. 2007-aisiais jis pelnė Šiaurės tarybos literatūros apdovanojimą už žaismingu stiliumi parašytą memuarų apie studijų metus Prancūzijoje knygą „Prisiminimų užrašai".
Sigurðuras Pálssonas yra parašęs 11 pjesių, daugelis jų 1975-2008 m. pastatyta Reikjaviko miesto teatre. Naujausios ir didžiausią kritikų pripažinimą pelniusios islando pjesės „Edith Piaf" ir „Nuošaly" pastatytos Islandijos nacionaliniame dramos teatre. „Nuošaly" (2008) islandų kūrėjui atnešė svarbiausią Islandijos scenos menų apdovanojimą „Gríman" geriausio dramaturgo nominacijoje.
Pats autorius taikliausiai apibūdina pjesės „Nuošaly" atsiradimo aplinkybes: „Pagrindinis impulsas sukurti šią pjesę buvo paprasčiausiai didelis noras parašyti tekstą, kuris turėtų prasmę tik scenoje. Teatrinės patirties paieška. Atmosferos, aplinkos, situacijos, teksto erdvės paieška, ne tik įvykių grandinė. Tai mozaika. Mikroskopiniai vidiniai dviejų veikėjų, esančių scenoje, dviejų pasaulių paveikslai. Dvi kalbančios mašinos, esančios vienoje vietoje - scenoje. Sceninės būtybės. Be paliovos ieškančios visumos, bendro supratimo. Bet joms tai nelengva: jos pernelyg arti viena kitos. O visuma fragmentiška kaip mūsų gyvenimo patirtis. Mozaika. Jos uždarytos viena kitos draugijoje ir klausimais bei atsakymais mėtosi lyg teniso kamuoliukais. Jos visada dvi. Jos niekada nelieka vienos, nors trečiasis asmuo nepasirodo."
Režisierius Gytis Padegimas apie naująjį kūrinį sako: „Esu pastatęs per 100 spektaklių ir man neįdomu tiesiog imti ir statyti dar vieną. Jau kuris laikas noriu, kad kiekvienas naujas darbas ir man būtų susijęs su pažinimu, tam tikrais tyrimo aspektais. Sigurðuro Pálssono pjesė, taikanti šalia ir už mums įprasto režisūrinio-konceptualaus teatro, man pasirodė labai paranki medžiaga tyrimui apie tokią gerokai primirštą ir apleistą mūsų teatre materiją kaip aktoriaus kūrybiškumas. Man labai knieti, pasikvietus dvi aktores, patyrinėti jų kūrybinį potencialą ir pažiūrėti, ką šiandien dar gali sukurti aktorius, jei režisierius sukoncentruoja savo pastangas į jo kūrybinių impulsų sužadinimą ir maksimalų atsivėrimą. Ir galiausiai pats „numiršta aktoriuje"...
Režisierius teigia, kad pjesė „Nuošaly" yra nutolusi nuo tradicinės aristoteliškosios dramaturgijos, - „bet ją pavadinti postmodernia taip pat negalime. Autorius yra poetas, bet šiame kūrinyje išlaiko giluminį psichologinį kodą. Jis pats sako, kad ieškojo ne įvykių grandinės, o atmosferos, aplinkos, situacijos, teksto erdvės. Pálssonas siejasi ir su Antonu Čechovu, ir net su klasicistine dramaturgija. Tai yra labai įdomu.
Pirmąsias repeticijas aktorėms pasiūliau pradėti sodyboje, miške, kad be įprasto teatro šurmulio galėtume įsiklausyti vieni į kitus, į savitą autoriaus balsą ir, svarbiausia, kad išgirstume vieni kitus. O tada gal būsime išgirsti ir visuomenės, kur visi šaukia ir vienas kito negirdi, o gal jau ir nebenori girdėti..."
