Lietuvos nacionalinis dramos teatras jau pradėjo rengtis naujam, 74-ajam, sezonui. Viena didžiausių ateinančio sezono premjerų - Tadeuszo Slobodzianeko pjesės „Mūsų klasė" pastatymas, režisuojamas Yanos Ross.
Pjesė „Mūsų klasė„ pradėta rašyti Dramos laboratorijoje Nasutuve prie Liublino 2007-ųjų liepą. Pirminė jos tema buvo Liublino žydų istorija. Pjesės skaitymas pirmą kartą pristatytas per teatro festivalį „Konfrontacija“, kuris įvyko 2008 metų spalį ir buvo skirtas žydų temai bei lenkų ir žydų santykiams. Tačiau pjesėje iškyla ir kur kas universalesnės temos - tarpusavio nesusikalbėjimas, nenoras suprasti kitą žmogų, priežastys, išprovokuojančios įvairaus masto negandas - nuo muštynių mokykloje iki pogromų ir karų. Pjesės veiksmas vyksta XX a. Lenkijoje. Daugelis pjesėje aptariamų faktų - tikri, juos dramaturgas surinko iš istorikų ir žurnalistų, tarp jų - ir Jano T.Grosso, Annos Bikont, knygų. Per 14 scenų-pamokų T.Slobodzianekas žvelgia į lenkus ir žydus, kurie mokėsi toje pačioje klasėje, pasakoja jų istoriją nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio, maršalo Jozefo Pilsudskio mirties, kai iš pažiūros ramią šių vaikų kasdienybę sudrumsčia antisemitiniai prietarai. Prasidėjus karui, miestą užima sovietai, vėliau - naciai. Žmonės į juos reaguoja skirtingai - dauguma lenkų pasirenka pogrindį, tačiau kai kurie tampa tiek NKVD, tiek nacių kolaborantais. Žydai džiaugiasi rusų valdžia, todėl atėjus naciams daugelis jų žiauriai nužudomi. Buvę bendraklasiai žudo, prievartauja, kankina ir plėšia žydus, ir tik keletas imasi jiems padėti. Po karo kai kurie žydai, išvengę skerdynių, įstoja į slaptosios policijos gretas, norėdami atkeršyti savo kankintojams. Galiausiai visi klasės draugai, išsisklaidę po Lenkiją, Ameriką, Izraelį, mėgina susitaikyti su tikrove. Pjesės pavadinimas ironiškas - tai trapi, bet tikra bendruomenė, kuri ilgainiui virsta prisiminimų apie blogį saugykla.
Nuo pat pradžių T.Slobodzianeko personažai, pristatomi su savo gimimo ir mirties datomis, iškyla kaip vaiduokliai. Šnekamąja kalba parašyti naivūs, žiaurūs dialogai susipina su vaikiškomis dainelėmis. Naudojant romantinės dramos archetipus, pjesė primena ir Tadeuszo Kantoro „Mirusią klasę", ir tas praeities šmėklas, kurių neįmanoma nuraminti. Apie būsimą spektaklį, kurio premjera įvyks rugsėjo 20-ąją, kalbamės su režisiere Yana ROSS.
- Kaip atradai šią T.Slobodzianeko pjesę?
- Prieš penkerius metus per pokalbį su kolega režisieriumi pradėjome diskutuoti apie Antrojo pasaulinio karo liudininkus. Mane nustebino tokia mintis: kol yra nors vienas gyvas liudininkas, tai - dar ne istorija, tai - gyvenimas, vėliau tai taps puslapiu knygoje, ir galima bus mokytis pagal vadovėlį, užuot girdėjus senelio balsą... Šis pašnekesys tapo išeities tašku ieškant medžiagos. Kol mąsčiau apie Sofi Oksanen romaną „Apsivalymas„, Jonas Jurašas pagal jį pastatė spektaklį Kaune. Svarsčiau apie Felikso Rozinerio „Purpurinius dūmus“, bet teatrui tai pasirodė per daug literatūrinis kūrinys. Kai teatro meno vadovas Audronis Liuga paklausė, apie ką aš norėčiau kalbėtis su žiūrovais, apie ką galvoju, pasakiau, kad apie ekstremalaus laiko liudininkus, apie tuos, kurie prisimena ir gali papasakoti. Jis pasiūlė naujos lenkų pjesės vertimą, ir aš išvykau į Niujorką, kur tą pačią pjesę, išverstą į anglų kalbą, man davė Jeilio repertuarinio teatro meno vadovas. Ir taip iš dviejų pusių paraleliai, galima sakyti, medžiaga surado mane, o aš ją.
- Kuo ji pasirodė išskirtinė?
- „Mūsų klasė" - tai šiuolaikinė dramaturgija, parašyta teatro žmogaus, gyvenančio tuo pačiu metu, kaip ir mes, vadinasi, kalbančio su mumis tiesiai, o ne per kartas. Tokio stipraus balso, tokio dramaturgiškai aštraus ir psichologiškai įtempto siužeto seniai nemačiau.
- „Mūsų klasė" svarbi ir lietuvių publikai?
- Ji lietuvių publikai - tvirtumo patikrinimas: ar yra jėgų pažvelgti į praeitį? Ar yra orumo pažvelgti ir prisiimti atsakomybę už mūsų istorijos ateitį? Ar siela laisva suprasti ir išgyventi tai, ką neabejotinai matė mūsų seneliai ir nusineš į kapus? Ši dešimties draugų, bendraklasių nuo mokyklos suolo iki „grabo lentos“ istorija sukrečia sielą. Paprastai neskirstau, kokiems žiūrovams skirtas spektaklis, bet šiuo atveju jis - būtent lietuviams, gyvensiantiems ilgiau už mus. Dirbant su aktoriais tai ypač svarbu: ne kalbėti abstrakčiai apie Lenkiją, o konkrečiai - apie Lietuvą. Čia nereikia jokių metaforų - lietuvių teatre jų pakanka. Čia reikalingas atvirumas, ir jokiu būdu neturime ieškoti herojų ar priešų. Reikia įžvelgti žmogų, o ne metaforą.
- Karas atskleidžia tai, kas žmoguje blogiausia. Kas svarbiau: ar istorijos pristatymas, ar etikos, moralės klausimai?
- Žmogus - sudėtingiausias biocheminis mechanizmas. Tam tikromis aplinkybėmis jis vienaip ar kitaip apsispręs. Atskirti moralinį-etinį diskursą nuo istorinio konteksto - neįmanoma, bet ir teorija nereikia manipuliuoti. Galima tik tikėtis, kad kiekvienas mūsų pasistengs išlikti žmogumi ir neatsisakys moralės nuostatų, kai į smilkinį bus įremtas pistoletas.
- Kuo rėmeisi, burdama „Mūsų klasės" trupę?
- Tikiuosi, kad dvi aktorių kartos, vaidinančios tą patį personažą, suformuos du skirtingus požiūrius į nugyventą gyvenimą. Taip įprasminamas praėjęs laikas, tame nėra vaidybos ir nėra netikrumo.
Trumpai
Garsus lenkų dramaturgas, režisierius, teatro kritikas Tadeuszas Slobodzianekas nuo 2003 m. vadovavo savo įkurtai Dramos laboratorijai, kuri tapo pirmąja Lenkijoje dramos mokykla. Parašė pjeses „Caras Nikolajus„, „Pilietis Pekosevičius“, „Pranašas Ilja„, „Merlinas. Kita istorija“, „Kalvis Malamo„, „Blakės sapnas“, „Mūsų klasė„ (2008), „Pranašo mirtis“ (2011). Šios pjesės dukart pelnė tarptautinio Edinburgo teatro festivalio apdovanojimą „Fringe First„, triskart Lenkijos kultūros ministerijos apdovanojimą už šiuolaikinę dramaturgiją, keturiskart buvo vaidintos festivalyje „Varšuvos teatro susitikimai“. 2010 m. už spektaklį „Mūsų klasė„ dramaturgas pelnė prestižinį literatūrinį „Nikės“ apdovanojimą. Europos teatro konvencija šią pjesę įtraukė į geriausių darbų teatrui, sukurtų 2009 ir 2010 m., sąrašą.
***
Pjesę iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas. Spektaklio scenografas - Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas - Zane´as Pihlstromas (JAV), kompozitorius - Antanas Jasenka, vaizdo dailininkė - Eglė Eigirdaitė. „Mūsų klasėje" vaidins Monika Bičiūnaitė, Ramūnas Cicėnas, Daumantas Ciunis, Gediminas Girdvainis, Algirdas Gradauskas, Tadas Grynas, Dainius Jankauskas, Aldona Janušauskaitė, Valerijus Jevsejevas, Vaiva Mainelytė, Miglė Polikevičiūtė, Marius Repšys, Paulius Tamolė, Monika Vaičiulytė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Tomas Žaibus. Taip pat spektaklyje dalyvaus muzikantai Julius Bačkauskas, Linas Balčiūnas, Darius Bazanovas, Evaldas Jucius, Algirdas Januševičius.
