Beata Baublinskienė
Toks keistas klausimas kilo „suvirškinus" informaciją, nemažu kiekiu užgriuvusią V Tarptautinio operos kritikų seminare „Nuo ´Traviatos´ iki ´Valkirijos´..." ir davusią nemažai peno apmąstymams. Reikėjo net (o gal tik) trijų dienų, kad po baigiamosios seminaro diskusijos padėtas „daugtaškis" (tokio tipo renginiai visada baigiasi daugtaškiu) virstų labai konkrečiu atsakymu.
Lietuvos operos 90-mečiui ir Atkurtos Nepriklausomybės 20-mečiui skirtas seminaras vyko lapkričio 20 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Seminarą nuo 2006 metų rengia šio teatro leidžiamas žurnalas „Bravissimo" - vienintelis Baltijos kraštuose specializuotas muzikiniam teatrui skirtas periodinis leidinys. Kaip ir kasmet, Operos kritikų seminaras, nepaisant labai konkretaus adresato įvardijimo, pritraukė gausų ne tik profesionalų, bet ir operos mėgėjų būrį. Įprastai nemažą dalį sudarė tuo besidomintis jaunimas - studentai ir moksleiviai.
Seminarą atidaręs ir jo dalyvius pasveikinęs LNOBT Muzikos vadovas Robertas Šervenikas pabrėžė kritiko, apžvalgininko žvilgsnio reikšmę ir atsakomybę - viešai išsakyta nuomonė neretai lemia potencialių žiūrovų apsisprendimą eiti arba neiti į spektaklį - bei pasidžiaugė per penketą metų jau spėjusia susiformuoti Operos kritikų seminaro tradicija.
Iki šiol niekur neskelbtų faktų apie Operos teatro steigimą 1920 metais su plačiais istoriniais ir to meto politinio gyvenimo kontekstais pranešime „Operos vaidykla: keletas įsteigimo štrichų" pažėrė muzikos istorikas, profesorius Jonas Bruveris, ne vieną dešimtmetį nuosekliai gilinęsis į Lietuvos operos istoriją. Muzikologas nuvainikuoja ir Kipro Petrausko, kaip operos trupės įkūrėjo, šlovę, tuo pačiu ne kiek nemenkindamas jo, kaip išskirtinio dainininko, talento.
Dramatišku laikotarpiu - II Pasaulinio karo metu - Lietuvoje veikusių muzikinių teatrų (Didžiosios Kauno operos ir Kauno operetės, Vilniaus operos ir operetės) veiklos panoramą nušvietė dr. Vytautė Markeliūnienė, kalbėjusi apie „Muzikinį teatrą tautinio tapatumo sargyboje. Karo metai: 1941-1944". Deja, pasisakymui skirto laiko rėmai neleido muzikos istorikei apžvelgti anuomet gyvavusio Šiaulių muzikinį teatro veiklos, tačiau seminaro dalyviai sužinojo, kad, pavyzdžiui, karo metu vyko ne tik vieši spektakliai, bet ir neretai būdavo rengiami uždari vakarai vermachto karininkams, kuriuose skambėjo net ir ideologiškai „svetima" Piotro Čaikovskio, Geroges´o Bizet muzika. Kad karo metai nebuvo kultūrinė dykynė, parodo ir 1942 m. parengta lietuviškos operos - Stasio Šimkaus „Pagirėnų" - premjera bei jau artėjant frontui, 1944 m., Kaune įvykusi lietuviška Mozarto „Figaro vedybų" premjera. Markeliūnienė pabrėžė, kad vokiečių okupacijos laikotarpio spektakliuose po senovei būdavo dainuojama lietuviškai ir kad spektakliai, koncertai sukurdavo kultūrinės oazės atmosferą grėsmingoje ir nejaukioje aplinkoje. Karo metais Vilniaus Filharmonijos salėje rodyti ką tik įsteigtos Vilniaus operos spektakliai (pirmasis - Charles´o Gounod „Faustas"), o dabartinio Rusų dramos teatro (tuometinio Miesto teatro) scenoje vyko operetės pastatymai.
Kitokia nei mūsų pasirodė esanti Latvijos nacionalinės operos istorija, nors Lietuvos ir Latvijos operos yra beveik vienmetės. Seminaro svečias, latvių operos kritikas, Richardo Wagnerio draugijos narys Mikusas Čeže teigė, kad iki šiol nėra sutarta, kada iš tiesų latviai įkūrė savo trupę: minimos bent penkios 1919 metų datos, ir visos susijusios su skirtingais ano permainingo laiko politiniais vėjais - pirmuoju sovietiniu Latvijos epizodu, trumpu provokiškuoju, kuriam baigiantis supleškėjo dalis Operos teatro (manoma, kad pastatą padegė patys vokiečiai, nenorėję atiduoti latviams buvusio Vokiškojo Rygos miesto teatro), ir latviškuoju, kai pagaliau buvo paskelbta respublikos nepriklausomybė. Vis dėlto kaimynų opera, kitaip nei Lietuvos, tampriai susijusi su Richardo Wagnerio muzika. Žinia, Ryga yra vienas iš Wagnerio miestų, be to, čia ilgą laiką iš tiesų didelės įtakos turėjo vokiečių kultūra.
O štai į Lietuvos operos sceną vėlyvasis Wagneris atėjo tik Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu. Opera „Valkirija" (pastatyta 2007 m.), kaip ir Richardo Strausso „Salomėja", Bacho „Pasija pagal Joną", Peterio Eötvöso „Meilė ir kiti demonai", Broniaus Kutavičiaus „Lokys" bei kiti pastaruosius kelis dešimtmečius sukurti pastatymai ženklina naują laikotarpį Vilniaus operos scenoje: šiuolaikinio, kartais net avangardinio teatro, iki tol nestatytų kūrinių, nepaprastai intensyvaus tarptautinio bendradarbiavimo. Kaip žinia, ne visi šio laikotarpio pastatymai publikai be išlygų yra priimtini, nors, regis, buvo kuriami aukščiausio lygio profesionalų. Kodėl? Ar per plati publikos skonių amplitudė, kartų kaita? Statytojų ir žiūrovų kultūrinės patirties skirtumai? O gal neverta sukti dėl to galvos, nes ginčai dėl estetikos turbūt nėra išskirtinis mūsų dienų bruožas?.. Tačiau dėl skonio ginčijamasi, kaip baigiamojoje diskusijoje replikavo dirigentas Robertas Šervenikas.
Raktą šiems klausimams įminti galima buvo rasti, išklausius seminaro svečio iš Berlyno, operos žurnalo „Das Opernwelt" kritiko Boriso Kehrmanno pranešimą. Svečias pateikė išsamią Vokietijos operos scenos panoramą, vaizdžiai nupasakojęs, kokios priežastys lėmė naujoviškų - avangardinių - pastatymų įsigalėjimą XX a. antrosios pusės teatruose. Pasak Kehrmanno, dabar teatrų vadovai net pageidauja, kad nauji pastatymai sukeltų skandalus. Mat Vokietijoje yra labai daug operos teatrų, kurie net geografiškai nėra ypač nutolę vienas nuo kito (klai kur - tik per 20 km, skirtingai nei, pvz., JAV). Žiūrovai turi galimybę nesunkiai aplankyti bent kelis netoliese esančius teatrus, todėl jie nepageidauja matyti vienodų to paties veikalo pastatymų arba vieno stiliaus, kad ir labai sėkmingo, replikų. Iš čia tas kitoniškumo poreikis - įvairovės ir net kitoniškumo vardan. Kita vertus, o tai svarbu, visi naujosios bangos operos režisieriai (šios stilistikos žvaigždė Peteris Konwitschny, Sebastianas Baumgartenas, ypač į kraštutinumus scenoje linkęs Calixto Bieito, šokiruojančių sugretinimų meistras, deja, šiais metais gan jaunas miręs Christophas Schlingensiefas ir kiti) kilę iš kairuoliškos Bertoldo Brechto socialinio teatro estetikos.
Šis Boriso Kehrmanno teiginys leidžia suprasti, kodėl Vilniaus operos scenoje šios estetikos spektakliai (nors, palyginus su Vokietijos ir net Rygos operos teatrais, gana nuosaikūs) kelia ryškius nuomonių skilimus. Akivaizdu, kad dalis publikos ilgisi respektabilių „buržuazinių" pastatymų, su kuriais tradiciškai siejama opera. Apie tai byloja kad ir muzikos kritikės Živilės Ramoškaitės pastebėjimas baigiamojoje seminaro diskusijoje: vyresnės kartos žiūrovai, atėję į prieš keletą metų sukurtą naująjį Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas" pastatymą (rež. Mariuszas Trelinskis), piktinosi, kad scenoje nebeliko kostiumų su brangakmeniais, kailiais... Taigi, nebeliko „tikrojo" Puškino...
Vis dėlto ginčų apie pastatymų estetiką įkarštyje dirigentas Šervenikas retoriškai paklausė, kodėl visuomet tiek dėmesio telkiama tik į režisūrą ir vizualiąją operos pusę, kai muzikinė interpretacija ne ką menkiau lemia bendrą įspūdį. Juk kūrinio priėmimas ar atmetimas priklauso ir nuo muzikos - kiek ji yra sudėtinga, negirdėta ar lengvai suvokiama ir atpažįstama. Dirigento nuomonei paantrino Kehrmannas, pateikęs XIX a. kompozitoriaus Antono Brucknerio pavyzdį, kurio monumentalios simfonijos ne kiekvienam lengvai „įkandamos". Kalbai pakrypus suvokimo problemų link ir ypač - ką ir kodėl klauso jaunimas, pedagoginės patirties turinti Markeliūnienė užginčijo inertišką nuomonę, kad jauni žmonės priima tik tai, kas paprasta arba tarsi specialiai jiems adaptuota. Šį teiginį įrodė ir didelis seminaro dalyvių susidomėjimas tą pat vakarą rodyta Wagnerio „Valkirija". Drauge Markeliūnienė teigė, kad dabartinės Nacionalinės operos repertuarinės politikos rezultatus ir jaunosios kartos skonį pajusime po kokių 20 metų, kai kol kas kukliai teatro salės sienas „ramstantis" arba 2 balkono aukštumose (kur pigiausi bilietai) prisiglaudęs jaunimėlis taps pagrindine šio teatro publikos dalimi...
Taigi, apibendrinant tai, „Ką „valgo" publika?" (Kehrmanno pranešimo pavadinimas), „Ką „valgo" kritikai?" (baigiamosios diskusijos tema) ir „Quo vadis, opera?" (pasąmonėje tūnojusi viso seminaro paantraštė), tenka konstatuoti, kad 90-ies metų sulaukusią Lietuvos operos sceną (ilgiausių metų...) veikia keliariopų lūkesčių ir estetikų vėjai: polinkis į „buržuazinį" saugumą ir simpatijos „kairuoliškam" socialiniam jautrumui. Tačiau neverta apsigauti! „Kairiųjų" estetika besižavintis Rygos operos teatras savo tiksline auditorija laiko pasiturinčią viduriniąją klasę ir būtent šiai publikai stato spektaklius. Vilnius šiuo požiūriu, regis, išlaiko pusiausvyrą...
Belieka tikėtis, kad seminaras kam nors taip pat taps inspiruojančiu, ir pridurti, kad jame skaityti pranešimai bus publikuojami žurnale „Bravissimo". O renginį parėmė Kultūros rėmimo fondas.
