Audrius Musteikis
Džiaugdamosi nauja knyga ir atliktu dideliu darbu, „Lietuvių teatro istorijos“ ketvirtosios knygos autorės nuogąstavo - o kas skaitys?
Šį tomą, skirtą devintajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui (1980-1990), rašė Kultūros, filosofijos ir meno instituto (dabar jis vadinasi jau kitaip - Lietuvos kultūros tyrimų institutas) mokslininkų grupė ir kelios kviestinės autorės. Jis tarsi vainikuoja 1997 metais pradėtą Lietuvos teatro istorijos tyrimų programą, kurią įgyvendinant buvo išleistos dar trys knygos, nagrinėjančios 1929-1935, 1935-1940 ir 1970-1980 metų Lietuvos teatro procesus.
Ketvirtąją knygą, kurioje apžvelgiama visų tuomečių valstybinių teatrų - šešių dramos, dviejų muzikinių ir dviejų lėlių - istorija, sudarė profesorė Irena Aleksaitė. Du skyriai peržengia dešimtmečio ribas. Pirmą kartą išsamiai aptariama aštuntojo ir devintojo dešimtmečių lėlių teatrų veikla - tą padarė Audronė Girdzijauskaitė. Taip pat pirmą kartą pateikiama Kauno muzikinio teatro raidos panorama, aprėpianti 1940-1990 metus, - šis darbas buvo užsakytas muzikologei Linai Stankevičiūtei.
Paskutiniu momentu, pasak I.Aleksaitės, į teatro istorijos rašymą buvo įkinkytos teatrologės Daiva Šabasevičienė ir Šarūnė Trinkūnaitė. Anksčiau numatytiems autoriams atsisakius, joms per gana trumpą laiką teko parengti skyrius apie Klaipėdos ir Panevėžio dramos teatrus. „Jos tikriausiai rašys ir teatro istoriją po 1990-ųjų, - sakė knygos sudarytoja. - Galbūt ir peržiūrės ankstesnius mūsų darbus bei koncepcijas. Tai natūralus dalykas, nė kiek to nebijau.“
Teatrologas Dovydas Judelevičius per leidinio pristatymą Vilniaus mažajame teatre prisipažino, kad jį maloniai nustebino Š.Trinkūnaitės tekstas. Beje, skyrių apie Panevėžį pagal pradinį sumanymą turėjo rašyti jis. „Tačiau su savo senu bagažu tikrai nebūčiau taip parašęs. Šarūnės tekstas - ir profesionalus, ir naujas, ir gaivus, o požiūris - nevaržomas simpatijų ar antipatijų, “patinka-nepatinka", - kalbėjo D.Judelevičius.
Skyriaus apie Jaunimo teatrą autorė Rasa Vasinauskaitė neslėpė, kad šįkart rašyti buvo smagiau nei ankstesniems tomams: „Ir prabilti pavyksta įdomiau, kai daugumą spektaklių pati esi mačiusi, o gal net buvai įsimylėjusi. Apie panašų santykį su aprašomais objektais neseniai pasirodžiusiame interviu kalbėjo Danutė Rutkutė.“
Tačiau metodo ir požiūrio klausimas - kaip reikėtų rašyti teatro istoriją - lieka neatsakytas. „Niekas to nežino, - sakė Gražina Mareckaitė, skyriaus apie Šiaulių dramos teatrą autorė, sulaukusi pagyrų dėl įdomaus teksto. - Nors daug diskutavome, taip jo ir neišgvildenome, todėl skiriasi autorių kalbėsena, akcentai. Tačiau vaizdą, koks buvo Lietuvos teatras vienu ar kitu laikotarpiu, vėlesnių laikų skaitytojas susidarys. Tai mūsų paminklas Lietuvos teatrui, o tariant juokais - antkapis. Esu tikra, kad rašantieji apie vėlesnius dešimtmečius neišvengiamai rinksis kitokį stilių - šitas, kokiu rašome mes, bus neįmanomas. Dabar jauni kritikai teatro reiškinius analizuoja visiškai kitaip. Pagaliau ir teatras labai pasikeitė.“
R.Vasinauskaitė atkreipė dėmesį, kad „Lietuvių teatro istorija“ - moteriška: „Nors buvo ir tebėra nemažai stiprių kritikų vyrų, istoriją teko rašyti daugiausia moterims. Gal vyrams tam darbui stinga kantrybės ir kruopštumo?“ A.Girdzijauskaitė priminė, kad teatro baruose dirbo žmogus, kuris ir vienas būtų galėjęs parašyti Lietuvos teatro istoriją, - tai Antanas Vengris.
Helmutas Šabasevičius, vienintelis ketvirtosios knygos autorius vyras, visuose keturiuose tomuose rašęs apie baletą, sakė daugiausia rėmęsis faktografine, archyvine medžiaga, nemažai citavęs spektaklių recenzentes baleto kritikes Aliodiją Ruzgaitę ir Audronę Žiūraitytę: „Nors būtent šiuo laikotarpiu atėjau į teatrą kaip žiūrovas, neleidau sau nukrypti į asmeninius įspūdžius, kad ir kokie jie brangūs.“
Paradoksas, tačiau Lietuvoje, kurios publika veržte veržiasi į teatrą, „viską“ apie jį žino ir juo „serga“, akademinės teatro istorijos tomai nelabai domina net pačių teatralų, ką jau kalbėti apie „paprastus skaitytojus“. Ne kažin kiek nupirkta ankstesnių tomų, panašus likimas prognozuojamas ir naujajam. „Gal ir todėl, kad čia nėra sensacijų, prie kurių daugelį įpratino geltonoji spauda?“ - spėjo G.Mareckaitė. Teatrologų lūkesčių nepateisino ir angliškai išleista Lietuvos teatro istorija „Lithuanian theatre“, rengta turint viltį sudominti užsieniečius - pergalingų mūsų režisierių žygių pasaulyje liudininkus.
„Lietuvių teatro istorijos“ autorės prasitarė, kad jų tekstai buvo gerokai pešiojami leidinio redaktorės, kai ką teko perrašinėti, kad būtų aiškiau, patraukliau, įdomiau. Dėl vieno skyriaus rankraščio redaktorė pareiškė savo nuomonę: „Labai nuobodus.“
„Tegu neskaito, jei nenori, bet ką turėjom pasakyti, pasakėm“ - guodžiasi įsipareigojimą Lietuvos kultūrai įvykdę teatrologai.
