Klaipėdos dramos teatras vasario 12 d. 18 val. Žvejų rūmuose (Taikos pr. 70) žiūrovams pristatys premjerą - Erico Emmanuelio Schmitto dviejų dalių vaidinimą „Jausmų tektonika". Spektaklį režisavo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, režisierius Povilas Gaidys. Scenoje išvysime puikius Klaipėdos dramos teatro aktorius - Nelę Savičenko, Darių Meškauską, Reginą Arbačiauskaitę, Reginą Šaltenytę bei Tomą Gailiutę.
„Jausmų tektonika„ - nauja Erico Emmanuelio Schmitto pjesė. Joje kaip visada aptiksime tobulą autoriaus teatrinių subtilybių išmanymą: visi iki vieno vaidmenys - benefisiniai; vienintelį vyrą pjesėse supa keturios skirtingo amžiaus moterys - nuo žavingosios senosios ponios Pomerė, Dianos mamos, penkiasdešimtmetės „paprastuolės“ - rumunės Danielos, Balzako amžiaus pagrindinės herojės Dianos iki jaunutės egzotiškosios gražuolės, puslaukinės rumunaitės Ankos. Kaip visada puikūs pjesės dialogai - Schmitto „firminis ženklas": tiesiog meistriški, šmaikštūs ir subtilūs.
Ericas Emmanuelis Schmittas, eilinį kartą dedikuodamas pjesę savo numylėtiniui filosofui Diderot, lieka ištikimas klasikiniam teatriniam modeliui - pjesės siužete galima nesunkiai nugirsti sąskambius su prancūzų dramaturgijos klasiko Alfredo de Musset kūryba. Pagrindinė herojė Diana, pamiršusi klasiko persergėjimus, jog su meile nejuokaujama, imasi rizikingo žaidimo.
Tektonika (gr. τεκτονικός, „statybinis„) - geologijos mokslo skyrius, nagrinėjantis Žemės kietąjį apvalkalą - Žemės plutą, jos sandarą ir požeminius judesius, keičiančius šią struktūrą. Žodį „tektonika“ dažniausiai girdime, kai kalbama apie Žemės plutos deformacijas, žemės drebėjimus ir katastrofas. Panašūs procesai kartais vyksta ir žmogiškųjų jausmų sferoje - neretai taip pat katastrofiški, prilygstantys stipriausiam žemės drebėjimui, griaunantys ir naikinantys visa, kas gyva žmogaus sieloje, tik šį kataklizmą išmatuoti Richterio skalėje vargu ar įmanoma.
Kas lieka po tos katastrofos, ko išmoksta ir ką sužino pjesės herojai? Tiesiog patiria - ne iš knygų ar kino filmų, o savo pačių kailiu - seną kaip pasaulis tiesą: gyvenimas be meilės tėra begalinė dykra, kur absoliučioje tuštumoje grėsmingai gaudžia varis ir sarkastiškai žvanga cimbolai. Klajūnų karavanai, ieškantys meilės, keliauja dykumomis, nerasdami šešėlio atokvėpiui nuo plieskiančios saulės, iki kaulų baltumo apnuoginančios varganus kūnus ir nukankintas sielas. Vienintelis išsigelbėjimas - kažkur dykumoje tebeesanti trapi meilės oazė. Net ir slapčiomis įtariant, jog ji viso labo tėra tolimas ir nepasiekiamas miražas...
Klaipėdos dramos teatro inf.
