Sausio 1-ąją pradėsime ne tik naujus metus, bet ir naują dešimtmetį. Lrytas.lt skaitytojams į praeinantį pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį siūlo pažiūrėti per reikšmingiausių politikos, kultūros ir sporto įvykių prizmę. Pirmasis dešimtukas - tai svarbiausi dešimtmečio spektakliai Lietuvos scenose, atrinkti ne pagal apdovanojimų, užsienio gastrolių ar žiūrovų skaičių, o pagal tai, ką naujo jie atvėrė savo kūrėjų biografijoje, teatre arba šalies ir jos žmonių gyvenime.
2000-ųjų balandį režisierius Oskaras Koršunovas savo teatre (OKT) pastatė jauno vokiečių dramaturgo Mariaus von Maienburgo pjesę „Ugnies veidas„. O.Koršunovas savo spektakliais nuolat nagrinėja, kaip vaikų likimus laužo tėvai - meluojantys, abejingi ir gniuždantys. „Ugnies veidas“ tapo gryniausiai išreikšta „sąskaita„: neva normali šeima, neva ramūs santykiai, o iš tiesų - visiškas nesusikalbėjimas ir deginanti neapykanta. Tik mirtis ir ugnis gali išvalyti tokį užterštą pasaulį. Kaip rašė lenkų teatro kritikas Romanas Pawlowskis, „tokioje valstybėje kaip Lietuva materialinių gėrybių vartojimas pastaruoju metu tapo aukščiausia visuomenės vertybe, o teatras atskleidžia moralinę tuštumą, kuri slypi už prekybiniais sandoriais paremto gyvenimo“.
2000-ųjų lapkritį režisierius Eimuntas Nekrošius teatre „Meno fortas„ parodė tragediją „Otelas“ ir užbaigė juo Williamo Shakespeare‘o trilogiją („Hamletas„ 1997 m., „Makbetas“ 1999 m.). Pagrindinį herojų vaidino nuolatinis režisieriaus aktorius Vladas Bagdonas. Jo dėka scenoje gyvavo orus „senovinis žmogus„, kaip įvardijo teatro kritika. Teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė rašė, kad „Bagdono ir Nekrošiaus Otelo vienatvė susideda ir iš maksimalaus garbės jausmo - tikro karo vyro išskirtinumas, taikos metu virstąs kliūtimi ar net tragedijos varikliu“. Dezdemonos vaidmuo patikėtas primabalerinai Eglei Špokaitei - dramos spektaklyje prabilusi šokėja tęsė E.Nekrošiaus siekį suvienyti žodį ir plastiką.
2001-ųjų spalį režisierius Gintaras Varnas Kauno dramos teatre, kuriam tada vadovavo, pastatė prancūzų dramaturgo Jeano Luco Lagarce‘o pjesę „Tolima šalis„. Šiame jausmingame vaidinime jaunas vyras Lui (jį vaidina Saulius Balandis) prieš mirtį keliauja namo susitikti su visais žmonėmis, kurie sudarė jo gyvenimą. „Tai spektaklis, liudijantis teatrinės materijos - žmogaus, jo kūrybos - trapumą ir kartu kalbantis apie ironišką gyvybės, gyvenimo laikinumą. Nes sukelia keistą jausmą - atrodo, kad to pakartoti neįmanoma. Nes Lui leistis į save, į tolimą šalį, gali ryžtis tik vieną ir paskutinį kartą - kad „surinktų“ save iš kadaise sutiktųjų priekaištų", rašė teatro kritikė Rasa Paukštytė.
2001 metų paskutinį vakarą teatro avangardistas ir šamanas Benas Šarka, kuriantis Klaipėdoje, suvaidino spektaklį „A gu gu„ - istoriją apie pasibaigusią ir niekaip nesibaigiančią meilę pagal Gintaro Grajausko poeziją ir prozą. „Turime gražaus laiko“ kartojo menininkas, žaidžiantis scenoje su įvairiais daiktais ir suteikiantis jiems netikėtų prasmių, kurias įminti paliekama besijuokiančiam žiūrovui. Nes, anot B.Šarkos, „teatro prasmė slypi nutylėjime. Svarbiausias dalykas yra palikti teiginius nebaigtus, pakibusius. Poezija gyvena tarp žodžių, jai reikia erdvės judėti".
2003 metų kovo pradžioje E.Nekrošius inscenizavo Kristijono Donelaičio poemą „Metai„ - jo spektaklis vadinosi „Pradžia. K.Donelaitis. Metai“. Režisierius scenai pasirinko „Pavasario linksmybes„ ir „Rudens gėrybes“, netrukus spektaklis skilo į du vakarus, vadintus abiejų poemos dalių vardais. „Kristijono Donelaičio „Metai„ paverčiami išdykaujančios vaikystės erdve. O išradingai skaitančios vaizduotės įsiūbuotas spektaklio veiksmas dėliojasi kaip smagus jaunų vaikigalių „štukavojimas“, - taip vaidinimą apibūdino teatro kritikė Šarūnė Trinkūnaitė. Šiuo spektakliu E.Nekrošius pradėjo bendradarbiavimą su jaunais aktoriais: vieni tuomet buvo ką tik baigę aktorystės mokslus Muzikos akademijoje, kiti pradėjo scenos gyvenimą E.Nekrošiaus trumpam atidarytoje studijoje. „Pradžios..." aktoriai ėmė vaidinti svarbius vaidmenis vėlesniuose meistro spektakliuose.
2003 metų balandį rašytojas ir režisierius Vytautas V.Landsbergis Šiaulių dramos teatre sutvėrė sąmojingą spektaklį „Daktaras ir Mangaryta„ pagal Jono Basanavičiaus surinktas pasakas ir jo paties biografiją. Scenoje - necenzūruota tautinė kūryba, aktoriai, mikliai vaidinantys po keletą personažų, Šiaulių scenos maestro Pranas Piaulokas visiškai neoficialiame tautos patriarcho vaidmenyje. Teatro kritikės Daivos Šabasevičienės nuomone, režisierius „nustebino savo gebėjimu šiapusybę lengvai jungti su anapusybe. „Daktare ir Mangarytoje“ jis be jokių sceninių įmantrybių ar techninių gudrybių kaip alchemikas sulieja šiuos nesusisiekiančius pasaulius: mirusieji čia pat prisikelia - čia pat numiršta, čia pat dangus - čia pat pragaras. Viskas eina sykiu: blogybės su dorybėmis, nuodėmės su atgaila".
2003 m. rugsėjį režisierius Cezaris Graužinis parodė, kas yra „Arabiška naktis„: šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesė, kurios veiksmas vyksta miesto daugiabučiame, paties režisieriaus parengti aktoriai (tai jų diplominis darbas) ir žiūrovų vaizduotė, kurios nekursto jokios dekoracijos, tik tekstas ir aktorystė. Pamatęs „Arabišką naktį“, korėjietis teatro kritikas Yun-Cheol Kim pareiškė, jog šis spektaklis „ man parodė, kiek daug gali penki aktoriai. Štai kas yra teatras: ne pinigai ir ne daiktai, o geri aktoriai„. Toks buvo „cezario grupės“ debiutas. Jie neįsteigė teatro, bet iki šiol kuria drauge, nepaisant to, kad jų vaidinimai reti, o C.Graužinis dažniau režisuoja kituose pasaulio kraštuose.
2003 m. lapkritį režisierius Jonas Vaitkus, vienam spektakliui pakviestas į Kauno dramos teatrą, pasirinko Williamo Shakespeare‘o komediją „Venecijos pirklys„: turtingas venecijietis pasirašo žydui Šailokui vekselį - jeigu uždels atiduoti skolą, mokės svarą mėsos iš savo kūno. Režisierius padarė dramą apie tiesą ir veidmainystę, apie riziką būti savimi, ypač jei esi kito tikėjimo, tiesiog kitoks - kaip Šailokas, kurį subtiliai vaidino Liubomiras Laucevičius. Spektaklis su japonų tradicinio teatro elementais reikalavo preciziško atlikimo. J.Vaitkus paprastai nesitaiko su aktorių polinkiu į profesinę veidmainystę, žinodamas, jog „kai teatrams dažnai vadovauja saviveiklininkai, galvojantys, kad režisūra tėra bandymas kažką pavaidinti nusigrimavus, artistai nustoja rūpintis savo formos palaikymu. Be to, žmonės nuolat iš teatro bėgioja uždarbiauti kitur, nes valgyti juk reikia“. Kritikų susižavėjimą kėlė ne tik režisieriaus meistrystė, stiliaus švara, bet ir „netikėtai naujoviški, atgimę, tokie dar nematyti Kauno teatro aktoriai", kaip rašė Alma Braškytė.
2004 m. sausį režisierius Rimas Tuminas Mažajame teatre parodė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras„. Čia susitinka taurios, kiek komiškai iškilmingos tarpukario Lietuvos asmenybės, kurios, jaunųjų R.Tumino mokinių vaidinamos, įsuka žiūrovus į savo utopijų ir baimių dėl lietuvybės verpetus. Šarūnės Trinkūnaitės teigimu, „patraukliausia čia tai, kad spektaklį nuolat lydintis juokas neturi anei krislo storžieviškos patyčios. Nes „Madagaskaras“ juokiasi mylėdamas bei žavėdamasis ano laiko žmonėmis, mokėjusiais gyventi tegul ir utopinėmis, bet labai išradingomis bei gražiomis fantazijomis„. R.Tuminas, „Madagaskaru“ pradėjęs bendradarbiavimą su M.Ivaškevičiumi, dabar repetuoja jo pjesę „Mistras", skirtą Adomui Mickevičiui.
2004 metais režisierius Aidas Giniotis su antru savo išugdytu aktorių kursu išbandė autobiografinių improvizacijų vaidinimą „Atviras ratas„. Ratu sėdintys artistai pasakoja patirtus išgyvenimus, paprašydami, kad kuris nors kurso draugas trumpam taptų epizodo partneriu - mama ar tėčiu, mokytoja ar klasioku, geriausia drauge ar mirtinu priešu. Žiūrovai taip pat sėdi ratu. „Istorijų herojai palengva „auga“, vaikai tampa paaugliais. Prasideda pirmieji konfliktai. Pirmos meilės. Šokiai. Muštynės. Pirmo bučinio skonis. Kiekvienas mūsų esame išgyvenę panašias istorijas ir panašius stiprius jausmus. Tada skaudėjo. Šiandien juokiamės, sugrįžę ir pagiję„, - rašė teatro kritikė Rūta Oginskaitė. „Atviras ratas“ tapo teatro laboratorija, kryptimi, kurią nuosekliai vysto A.Giniotis su savo mokiniais - ne tik vaidinančiais, bet ir kuriančiais dainas, rašančiais pjeses.
