„Keturis dešimtmečius iš savo nugyventų penkiasdešimt šešerių metų artistas Vytautas Kernagis dirbo scenoje„,- tokia paprasta matematika teatro kritikė Rūta Oginskaitė pradeda knygą „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ apie Vytautą Kernagį. O knygos matematika tokia: pakalbinta per 50 artistą supusių žmonių, aprašytas ne tik jo sceninis, bet - dar svarbiau - už scenos leistas gyvenimas per 500 knygos puslapių; nesuskaičiuojami „veikėjai„, kurie ne aktorių - artistą - veikė, buvo jam svarbūs, kurie buvo greta ir jis jiems buvo reikšmingas. Pradedant jo seneliu Dominiku Jonu Blynu, o toliau keliaujant per klasiokus, muzikantus, „bitlų gentį“ Brodo pasaulyje ir Karalienės dramos būrelyje, bet visada sugrįžtant atgal prie šeimos.
Leidykla „Tyto alba" neįprastam artistui pasirūpino neįprasta ir gerai pamatuota rinkodara: išleisti du knygos variantai. Vienas, tinkantis kalėdinėms dovanoms ir išsamiam tyrinėjimui, kietais viršeliais ir su CD, ir kitas, trigubai pigesnis, minkštais viršeliais, be CD, - bet kurį gali įsimesti į kišenę, kad pasijustum Brodo vaikas ir keliautum su Kernagiu po Vilnių ir toliau.
Nes greta menininko pasaulio vienas svarbiausių knygos veikėjų yra Vytauto Kernagio Vilnius, t.y. miestas ir jo laikas. Žmonės, jų kalbėsena, ano amžiaus (ne datos, bet epochos prasme) 7-10 dešimtmečių papročiai ir įpročiai, rusicizmai ir patriotizmas - ir gyvenimo stilius, mados, išduodamos gausių fotografijų. Tai ištisas kartos ir epochos paveikslas, kurį jau galima bus tyrinėti ne vien kaip artisto gyvenimą. Todėl knyga savo formatu pradedama neįprastai - „Kernagio Vilniaus„ žemėlapiu, pagal kurį gali atsekti, kur buvo kokia „plokštelynė“, įvairios nebeveikiančios kavinės, tokios svarbios vietos kaip „akmenys„ ar koncertų salės. Knyga ir baigiama neįprastai - kompaktiniu disku su 1983-1985 m. garso įrašais ir 1989-1991 m. vaizdo. Ir nors knygoje (nebe taip detaliai, kaip kalbant apie teatrą ir dainuojamąją poeziją) prašuoliuojama per paskutinius „šou-biznio“ metus ar užsimenama apie kūrybą televizijoje, vis dėlto Kernagio laikas simboliškai šioje knygoje baigiamas videoįraše užfiksuotu „Dainos teatro„ atsisveikinimo koncertu 1991 gruodį. Tada dar niekas nesibaigė, bet jau pasikeitė ne vien artisto epocha, bet ir mūsų visų. Laikas, kuomet susitikimai su Vytautu Kernagiu ir įvairiais kitais menininkais teikė „nenusakomą laisvės pojūtį. Laisvės veikti, kurti, maištauti, kitaip vertinti“, - tas laikas baigėsi. Knyga jį užveria, bet neįkalina, palikdama galimybę išleisti su dainomis ir prisiminimais: „Gieda paukštis virš mūsų / Ir giedos..."
