Rugsėjo 12 ir 13 d. Menų spaustuvės kieme bus parodytas „Circo Aereo„ spektaklis „Seno kelio cirkas“. Spausdiname Kristinos Savickienės pokalbį su trupės įkūrėju režisieriumi Maksimu Komaro.
Kas jums yra naujasis cirkas? Ko atėjęs į naujojo cirko spektaklį galėtų tikėtis žiūrovas?
Cirkas yra plati sąvoka. Turime tradicinį cirką - tam tikrą pramogų rūšį, kuris tuo pačiu yra ir gyvas muziejus - vieta, kurioje palaikoma senos tradicijos gyvybė. Tačiau atsiradus šiuolaikiniam cirkui, atsirado galimybė į cirką žiūrėti ir kaip į meną.
Žiūrovai, ateinantys į šiuolaikinio cirko spektaklius - jei jie tai daro pirmą kartą - turėtų įsivaizduoti meno sritį, kuri remiasi judesiu, ekstremalesniu nei šokis, ir mus supančios erdvės bei objektų tyrinėjimu. Šiuolaikinis cirkas - lyg žaidimas, kurį galėčiau palyginti su smalsiaisvaikais, kai jie stengiasi išmėginti tuos daiktus, kurie suaugusiems atrodo beverčiai, kvaili, o gal net pavojingi.
O kaip vaikystėje žiūrėjote į cirką?
Vaikystėje cirkas man patiko. Tik niekada nepatiko žiūrėti į gyvūnus arenoje.
O kai man buvo penkeri, per televizorių pirmą kartą pamačiau magą. Jis iš karto prikaustė mano dėmesį. Tada prašiau mamos, kad parneštų man knygų iš bibliotekos - apie tai, kaip daryti fokusus. Ir iš tų knygelių mokiausi. Vėliau išmokau žongliruoti - ir pamažu cirkas užpildė visą mano gyvenimą.
Tada ir nusprendėte mokytis cirko meno specialioje mokykloje?
Ne, aš esu savamokslis cirko artistas ir režisierius. Niekada nesimokiau jokiose cirko mokyklose, neturėjau mokytojų.
Tai galbūt įkvėpimo sėmėtės iš kitų menininkų?
Iš menininkų ko gero labiausiai mane įkvėpė kinas - režisierius Jeanas-Lucas Godard´as. Gyvenime nuolat ieškau įkvėpimo ir peno protui. Stebiu, kas vyksta kultūroje, mene, politikoje ir visame mane supančiame pasaulyje.
Kur yra riba, skirianti šiuolaikinį cirką nuo tradicinio?
Tradicinis cirkas nėra menas. Tradiciniame cirke gali būti siekiama meniškumo, bet ties šiuo tikslu ir sustojama - nes pakanka linksminti publiką. Šiuolaikinis cirkas visuomet gimsta iš kūrybinių paskatų siekiant sukurti meno kūrinį.
Tačiau daugelyje šiuolaikinio cirko spektaklių galime įžvelgti daugiau šokio ar teatro elementų nei cirko
Taip, nes teatras privalo būti daugiau nei kalbėjimas scenoje. Teatras - tai žmonės iš skirtingų gyvenimo ir meno sričių, randantys galimybę praleisti laiką kartu ir dalintis ta pačia erdve. Teksto dominavimo scenos menuose privalu atsisakyti.
Kiekviena visuomenė privalo turėti menininkų, kurie padeda jai save atspindėti, pažinti, vystytis. Menininkams būtina pažinti kitus menininkus - kurių dėka jie galėtų tobulinti savo kūrinius. Manau, kad būtent teatrui ir šokiui labiausiai reikia šiuolaikinio cirko - kad šiuos menus kuriantys žmonės galėtų vystytis ir tobulėti.
Kuo šiuolaikinis cirkas vis tik skiriasi nuo kitų šiuolaikinių scenos menų?
Teatras - bent jau tai, kas tradiciškai suvokiama kaip teatras - turi daugiau apribojimų nei šiuolaikinis cirkas, kuris, mano galva, yra laisviausias iš visų scenos meno rūšių. Taip yra todėl, kad šiuolaikinis cirkas - vis dar gana jaunas, jame nėra daug institucijų, akademinių tradicijų ir išraiškos klišių. Tad šios silpnybės, kita vertus, yra mūsų didžiausios stiprybės. Šiuolaikinis cirkas nėra sustingęs.
Kaip ir kodėl įkūrėte trupę „Circo Aereo"?
Įkūrėme ją 1996 m. Priežastis - būtinybė. Būtinybė kurti naujojo cirko kultūrą Suomijoje. Nuo tada jau esame sukūrę apie 25 spektaklius.
Ar esate vienintelis trupės režisierius?
Ne, esame dviese - Janis Nuutinenas, kuris praeitais metais svečiavosi Vilniuje su spektakliu „Teisingesnis cirkas", ir aš. Dar turime choreografę Sanną Silvennoinen. Dažnai spektaklius kuriame kartu, bet taip pat kuriame ir atskirai.
Kas finansuoja „Circo Aereo"?
Mes gauna kasmetinę paramą iš Suomijos Švietimo ministerijos. Taip pat mus remia Helsinkio savivaldybė. Atskiriems projektams lėšų ieškome per įvairius finansavimo šaltinius.
Kam skirtas jūsų spektaklis „Seno kelio cirkas"?
Manau, jis juokingas! Todėl skirtas visiems, bet kam. Spektaklį jau 40 kartų parodėme žiūrovams Suomijoje ir Švedijoje, keliavome visą vasarą - nepriklausomai nuo amžiaus ir tautybės, visiems buvo juokinga.
Kodėl tai „Seno kelio cirkas"?
Užuot kūrę „kelio filmą„, sukūrėme „kelio cirką“. Ir kadangi spektaklyje vaidinančio sunkvežimio (o galbūt ir artistų), šlovės dienos, ko gero, jau praeityje - dulkių ir rūdžių pėdsakai išduoda, kad jaunystė kažkur pasiliko.
Kalbėjosi Kristina Savickienė
