Interviu su Gaёlle Bisellah-Roig
Jauna prancūzų naujojo cirko trupė „La Manoeuvre„ skelbia: „Praplėskite matomo pasaulio ribas ir naujai atsivėrusią erdvę padarykite savo dėmesio centru.“ Išties - trindami ribas tarp matomo ir nematomo, kūno ir daikto, judesio ir žodžio, prancūzai žiūrovams atskleidžia naujas cirko erdves. Nors trupės įkūrėja jauna režisierė Gaëlle Bisellach-Roig savo kūrinio nenori priskirti jokiai meno rūšiai, o naująjį cirką atsisako vadinti naujuoju, jos spektaklį „Išnara„ („Mue“) matysime Vilniuje „Naujojo cirko savaitgalio" programoje. Rugsėjo 11-13 d. Menų spaustuvės ir Prancūzų kultūros centro rengiamoje šventėje ne tik du spektakliai - suaugusiesiems ir vaikams, bet ir nemokama edukacinė programa. Su režisiere Gaëlle, pelniusia Prancūzijos cirko jaunojo talento apdovanojimą, kalbame apie tai, kas yra šiuolaikinis cirkas ir kuo jis skiriasi nuo tradicinio.
Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į cirką?
Cirku susidomėjau, sulaukusi dvidešimties. Pirmiausia mane patraukė daiktų valdymo menas. Mokiausi universitete ir nežinojau, kuo iš tiesų norėčiau užsiimti absurdiškame suaugusių žmonių pasaulyje. Bandžiau savarankiškai mokytis žongliruoti, tad vienas draugas pasiūlė ateiti į seminarą „Apie žmones ir daiktus". Seminarui vadovavo Nikolausas Maria Holzas - nuostabus žongliravimo ir klounados meistras, talentingas pedagogas. Užsirašiau. Ir to pakako: nusprendžiau mesti universitetą ir stoti į cirko mokyklą... Briuselio aukštojoje cirko meno mokykloje studijuoti pradėjau lygiai po vienerių metų.
Kas Jums yra naujasis cirkas? Dar viena scenos menų rūšis, pramoga ar magiškas reginys?
Man naujasis cirkas neatrodo naujas... Daugelis naujojo cirko kūrėjų mano, jog neužtenka gerai surepetuoti triukus. Šis menas turi atskleisti kai ką daugiau, susitikti pakeliui su kitais menais ir tapti kitoks nei tai, ką įprasta laikyti cirku.
Mano jausmai cirko atžvilgiu sumišę. Kai buvau vaikas, pamačiusi klounus, visada imdavau verkti - tai buvo mano pirmoji pažintis su absurdu. Tačiau man visada patiko cirko artistų pasitikėjimas savimi ir budrumas. Atrodė, jog neįtikėtinu būdu neišmatuojamo dydžio laisvė telpa itin uždaroje erdvėje - tokioje apvalioje, aukštoje ir pulsuojančioje įtampa - kuri matėsi kiekvienoje poroje išpūstų akių... Man tai atrodė stebuklinga. O stebuklą kūrė bebaimiai žmonės savo gyvais ir realiais kūnais.
Kas Jus įkvepia kurti?
Stebiu žmones. Analizuoju savo jausmus - ir tuomet, kai nerandu žodžių paaiškinti tam, ką jaučiu, pasidaro įdomu. Tada kuriu eilėraščius - bet juos išreiškiu ne žodžiais, o kūnais.
Kuo skiriasi tradicinis ir naujasis cirkas?
Naujasis cirkas kartais nužudo cirką, tačiau neretai - prikelia jį naujam gyvenimui.
Kokie menininkai yra Jums artimi savo pasaulėžiūra?
Man patinka Billas Viola, Boschas, Nan Goldin, Davidas Lynchas, Aphexas Twinsas, Bobas Wilsonas, Janas Fabre, Wimas Vandekeybusas, Sidis Larbi Cherkaoui ir daugelis kitų. Nežinau, ar mūsų pasaulėžiūros artimos - galbūt man tiesiog patinka jų darbai.
Lietuvoje turime stiprią teatro tradiciją, pastaraisiais dešimtmečiais auga susidomėjimas šiuolaikiniu šokiu. Tačiau šiuolaikinis cirkas mūsų šalyje dar menkai pažįstamas. Kas šalyje galėtų padėti įžiebti kitokio cirko atsiradimą?
Svarbu turėti švietimo įstaigas, kurios ugdytų jaunus profesionalus. Bet naujojo cirko mokyklas reikia „išrasti", o ne klonuoti iš užsienio. Ir būtinai vežti daug gerų naujojo cirko spektaklių iš įvairiausių šalių!
Kaip gimė Jūsų trupė „La Manoeuvre"? Kiek spektaklių esate sukūrę?
Norėjau pasidalyti savo tyrinėjimais su kitais menininkais, pakviesti juos kurti kartu ir pamėginti pastatyti tokį spektaklį, apie kokį visada svajojau. Pateikiau paraišką programai „Jaunieji cirko talentai 2006", mane pasirinko, tad galėjau tęsti darbą. Manimi pasitikėjo kiti žmonės, ir aš gavau galimybę dirbti.
Mūsų trupė jauna. Sukūrėme vieną spektaklį vaikams „Bobinette & Tricotine„ ir vieną suaugusiesiems - „Išnara“ (pranc. „Mue„). Dar vieną nedidelį solo spektaklį „Harmless“ esu pastačiusi anksčiau.
Trupės dosjė rašote, jog Jums svarbi daiktų, kūnų ir vaizdo projekcijų vienovė. Kodėl būtent šie trys elementai?
Tai priemonės, kurias natūraliai renkuosi. Kūnas yra visur, net teatre vienaip ar kitaip vyrauja kūnas. Daiktas - tai perėjimas, virsmas, judesių prailginimas. Vaizdo projekcijos yra paveikios ir suteikia galimybę atskleisti kitas egzistencijos dimensijas.
Tarp daiktų, kurie dalyvauja Jūsų spektakliuose - daug žmogaus kūno dalių: rankų, kojų, plaštakų. Ką jos reiškia Jūsų spektakliuose?
Kiekviena kūno dalis turi savo istoriją. Bet nenoriu per daug aiškinti. „Išnara" - tai spektaklis, kurį reikia žiūrėti. Kiekvienas žmogus mato vis kitaip, kiekvienas spektaklį jaučia skirtingai - savo oda.
Spektaklyje kūnai pirmiausia yra išardomi. Trys moterys tiesiog subyra. Jos netenka galimybės jausti; ieško kontakto su kitais, tačiau joms nepavyksta. Erdvę užpildo tamsa ir suirutė, kurioje pasiklydusios moterys labiausiai trokšta vėl jausti. Jos svajoja, kad jų kūnai galėtų jausti paslaptį ir nuostabą - taip, kaip jaučia siela. Po truputį jos ima siekti viena kitos, tai padeda joms atgauti pojūčius. Jos susilieja ir tampa vienu gyvu, paprastu, harmoningu organizmu. Išnara - tai galimybė išsinerti iš savęs ir pasijusti pasaulio dalimi, jausti vienovę su kitais žmonėmis.
Ar galima nubrėžti ribas tarp šokio, teatro ir naujojo cirko?
Teatras yra iliuzija ir poreikis, šokis - gyvenimo geismas ir slapta kalba, o cirkas - tai juokas mirties akivaizdoje. Naujasis cirkas - visų šių elementų lydinys.
Nesijaučiu visiškai sava naujojo cirko pasaulyje. Ir spektaklio „Išnara", kurį atvežu į Lietuvą, - nevadinčiau cirko pasirodymu. Bet leidžiu žmonėms klijuoti mano menui tokias etiketes, kokios jiems patinka, - jei jiems atrodo, kad cirko elementai čia yra svarbiausi, tegu vadina tai naujuoju cirku. Man tai nėra svarbu.
Kalbėjosi Kristina Savickienė
