Ridas Viskauskas
Tęsinys. Pradžia 25 numeryje
Įdomu, ką išgyvena per stojamuosius egzaminus kursus renkantys vadovai? Įspūdis toks, kad jie ir patys dalyvauja nenuspėjamame ir jaudinančiame išbandyme, savotiškoje teatro loterijoje, kuri darys įtaką teatro procesui ne vieną dešimtmetį! Juk kursų vadovams svarbu itin tiksliai pamatyti, patikrinti, atspėti stojančiųjų ir profesinius gebėjimus (nediskutuotinų talentų „iš pirmo žvilgsnio„ nėra daug), ir žmogiškąsias savybes - kartu reikės dirbti bent 4 metus. Teko skaityti rusų režisieriaus ir pedagogo Zinovijaus Korogodskio knygą „Первый год. Начало“ (lietuvių kalba knygų apie teatro pedagogiką trūksta), kurioje autorius dalijasi patirtimi. Nustebau, kokią reikšmę pedagogas skiria pirmiesiems studijų metams, kaip kruopščiai analizuoja studentų darbą! Įsiminė ir jo gan kategoriškas teiginys, esą jei studentą dėl kokių nors priežasčių vėliau tenka pašalinti - tai kursą rinkusio vadovo darbo brokas. Išties studento šalinimas jau studijų metu - skaudus įvykis tiek jaunuoliui, tiek kurso vadovui. Anot lankstinuko, skirto Gintaro Varno kurso diplominiams spektakliams, jo kursą iš 20 priimtų studentų baigė tik 9! Vis dėlto stebėdamas kitų kursų vaidybos egzaminus, nesu tikras, ar išties prasminga tęsti pedagoginį procesą su jaunuoliais, kurių profesinis lavėjimas dėl įvairių priežasčių tarsi sustojęs. Matai jaunatvišką ambiciją, stulbinantį pasitikėjimą, bet sykiu - ir vidinės brandos stygių, kurį, beje, puikiai atskleidžia dramaturgijos suvokimo lygis, veikėjų „pritempimas prie savęs„, pasirinkus neva „šiuolaikines“ interpretacijas: tarkim, iš koto galima išvirsti per kurį nors egzaminą, kai suprimityvinti W. Shakespeare´o veikėjai nežinia kodėl bendrauja buitiniu lygiu kaip saldofonai-nebrendylos arba gatvės fifos-kekšelės... Jei po egzamino negali suprasti, kuo konkrečiai šiame egzamine studentas naujai atsiskleidė, jei jis jau kartojasi (!), kyla visokių negerų abejonių...
Įsiminė viena G. Varno pastaba apie savo studentų spektaklį „Žvaigždžių kruša„: „Studentai vaidina sau tolimus personažus“. Išties po 8 renginių maratono galima liudyti, kad kiekvienas studentas sukūrė įsiminusių skirtingų vaidmenų - charakterinių, herojinių. Matėme ir vieną monospektaklį - Vainiaus Sodeikos „Pamišėlio užrašus„ (retai pasitaiko monospektaklis tarp diplominių: berods prieš tai - 1993 m., kai Dainius Kazlauskas vaidino tuos pačius N. Gogolio „Pamišėlio užrašus“).
Monospektaklis - turbūt vienas sunkiausių aktoriui reiškimosi scenoje būdų: nėra partnerio pagalbos. Kiek prisimenu Valentino Masalskio nuo 1985-ųjų ilgai vaidintus „Pamišėlio užrašus„ (rež. Gytis Padegimas), jo atveju (regis, maždaug iki spektaklio vidurio) partneris buvo... publika. Kaip žiūrėdavo aktorius į besirenkančius žiūrovus, kaip juos kalbindavo! „Ar mylite teatrą? Aš - taip pat...“ Dabar galvoju, kad mes, žiūrovai, būdavome savotiškai aktoriaus „prijaukinami„, būdavome jo istorijos-dramos sąjungininkai nuo pirmų akimirkų ir, ginkdie, ilgai nekildavo įtarimų apie jokius „pamišimus“... V. Sodeikos Popryščinas įtartinas nuo pradžių: sėdi, publikos besirenkančios atseit nemato ir įtartinai ilgai drožia pieštuką, o avanscenoje tokių nudrožtų pieštukų - mažėjančia tvarka visa eilė!.. Vadinasi, žmogus mėgsta tvarką, kad ir savotišką, ieško, kaip logiškai įprasminti save pasaulio sandaroje. Tik įsipjovęs pirštą jis tarsi atsitiktinai pamato žiūrovus.
V. Sodeika tarsi kuria ne Popryščino valandos trukmės atsivėrimo procesą - socialinę dramą, o veikiau kelių personažų kaleidoskopą (jaunam aktoriui turbūt artimas Andriaus Žebrausko vaidybos būdas - šiek tiek iš distancijos kurti personažus; kiekvienam monologui rastas veiksminis pateisinimas, kiekvienam veikėjui pasitelktos kitos raiškos priemonės). Spektaklio pabaigoje - veikėjo pagalbos šauksmai: „Neškite mane iš šio pasaulio!„, „Mama, pasigailėk!..“ Jei darbas su spektakliu bus tęsiamas, išvysime kiek abstrahuotą žmogaus, nesutikusio kęsti tituliarinio patarėjo gyvenimo ir pasirinkusio būti Ferdinandu VIII, ironišką fantasmagoriją, atmieštą lengvu grauduliu...
„Dekaloge„ V. Sodeika suvaidino tokį paauglį, pravarde „Siemkė“. Šis išoriškai tarsi glebus beveidis paauglys, kurį slegia, erzina pageriančios mamos (Elzė Gudavičiūtė) seilėjimaisi apie „motinos meilę„, pasirodo, tarp paauglių iš „patižėlio“ virsta mažu „ereliu„, suagituoja juos „pasilinksminti“ - pažeminti valkatėlę „Ryžą", numovus jam kelnes bei nufilmavus... Tiksliai pagautas skurdo jaunuomenės tipažas.
„Šekspyriadoje„ V. Sodeikia irgi vaidina kelis vaidmenukus, iš kurių komizmu išsiskiria tarnas Kertis - padauža išsikišusiais dantukais ir riestais nagiukais „Užsispyrėlės sutramdymo“ ištraukose. Jiedu su Ainiaus Storpirščio veikėju, tarnu porininku, klounų dueto „žemas„ ir „aukštas“ principu erzina rodydami tariamą maistą besigaluojančiai badu Katerinai (Emilija Latėnaitė-Beliauskienė), smagiai šėlioja, mėgindami apgauti savo poną Petručijų (Vidas Bareikis). Pinigėlių skaičiavimo scenoje jie virsta sustingusiomis „gyvosiomis skulptūromis", kurių atseit nepastebi ponas...
B.d.
