Festivalis režisieriaus G.Varno kurso studentams - tiltas į kitą veiklos tarpsnį
Kokiomis idėjomis šiuo metu gyvena jauniausia aktorių karta? Atsakymą į šį klausimą pasiūlė sekmadienį pasibaigęs festivalis „Tylos!". Festivalyje režisieriaus Gintaro Varno vadovaujamo kurso studentai praėjusią savaitę pristatė spektaklius, nutiesusius kelią į naują jų veiklos tarpsnį.
G.Varno studentai pradėjo kurti šiltnamio sąlygomis, kai jų mokytojas dar vadovavo Kauno dramos teatrui. Jie turėjo visas sąlygas kurti tame teatre, bet netrukus buvo grąžinti į Vilnių.
Šiandien mes regime devynis brandžius žmones, kurių veiduose nėra vaikiškumo, išgąsčio, įkyraus noro patikti ar likti geriausiems. Tai žmonės, kurie per ketvertą metų spėjo patirti daugiau, nei paprastai tenka studentams.
2007 metais jie net įkūrė teatrą „Utopia„, kurio veikla buvo juntama pastaruosius dvejus metus. Tai teatras, kuris neturi scenos, bet turi sielą. Jaunųjų šūkis - „Neįmanoma paversti įmanomu“.
Aktyvus aktorių buvimas teatre ir šalia jo lėmė ir šio festivalio turinį. Jo metu parodyti net septyni įvairiausių formatų darbai - nuo polifoninių iki monospektaklių.
Įtampą vainikuoja sprogimas
Festivalį pradėjo Vainiaus Sodeikos sukurtas ir paties suvaidintas spektaklis pagal Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus". Atrodytų, ką nauja galima įžvelgti medžiagoje, kurią ne taip seniai interpretavo du unikalūs Popryščinai - Dainius Kazlauskas ir Valentinas Masalskis?
V.Masalskio spektaklis gyvavo ilgai, jis yra ypatingas lietuviškų N.Gogolio pastatymų sąrašuose. Šiandien ne taip jau paprasta imtis šios medžiagos, kuri jau gali pasirodyti pernelyg literatūrinė.
Tačiau „Pamišėlio užrašai" išprovokavo V.Sodeiką pastatyti šį kūrinį lyg savo kartos užrašus. Jam N.Gogolis tapo pretekstu išsakyti, kas ir kodėl šiandien sprogdina bombas, kodėl ir dėl ko išprotėja pasaulis.
Nuolatinė įtampa galvoje ir visoje egzistencijoje priartėjo prie finalo, kuris netikėtos šviesos suteikė ir 1835 metais parašytam kūriniui.
Galėtų imtis režisūros
Visą gyvenimą drožtų pieštukų tiltas, šiuolaikinės kėdės, kurios rutuliojantis veiksmui kinta kaip pagrindinis scenovaizdžio elementas, šiuolaikinė kiek ankštoka mėlyna eilutė, sportiniai storapadžiai batai Popryščiną pavertė ne tik mielai pamišusiu Ispanijos karaliumi, bet ir maniaku kamikadze.
Sąlygos vaidinti buvo nepalankios - tvanki „Menų spaustuvės" Kišeninė salė, ilgai besirenkantys žiūrovai.
Tačiau sumanymas atviras - aktorius, droždamas pieštukus, laukia žiūrovų scenoje. Į tokią nepavydėtiną būseną patekęs žmogus gali perdegti kaip elektros lemputė. V.Sodeika neperdegė.
„Pamišėlio užrašai" parodė, kad šis aktorius tikrai galėtų bandyti jėgas ir režisūroje. Per pastaruosius metus net neteko girdėti, kad toks jaunas aktorius sukurtų savarankišką spektaklį.
Išryškėjo kartos pozicija
Kita „Tylos!„ staigmena - subrendęs „Dekalogas“. Jame neliko studentiško neužbaigtumo, išryškėjo būtent šios kartos pozicija, aktyvi jos reakcija į savo gyvenamąjį laiką.
Šis teatrinis dokumentas iš pradžių atrodė pernelyg laikraštinis, tačiau G.Varnas pavertė spektaklį poezija. „Dekalogą" sutvirtinto Martos Vosyliūtės scenovaizdis, Jolantos Rimkutės kostiumai bei Giedriaus Puskunigio kurta ir parinkta muzika.
Aukšta muzikinė kultūra Lietuvos teatre tampa deficitu. Galima net sakyti, kad muzika papildo vaizdą ir atvirkščiai. „Dekalogas", kurio silpniausia vieta - tekstai, prisidėjus šiems menininkams ypač sustiprėjo: paveikslais paversti džiūstantys skalbiniai, rusvai balkšvas koloritas, balto stiklo siena, ypač jautri ir prasminga muzika.
 |
| „Dekalogas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Aktoriai, vaidindami netgi po kelis personažus, šitaip valdo tekstą, kad retsykiais atrodo, jog jie improvizuoja. Tačiau jų organika tikra: jie kruopščiai parengę vaidmenis.
Be to, aktoriai tiksliai jaučia dokumentinės dramos stilių. Gal tiktai kai kurios scenos kiek pritemptos, naudojamos kiek štampuotos intonacijos.
Veržiasi į lyderius
Teatro štampų apstu Suzanne Osten ir Pero Lysanderio „Medėjos vaikuose", kuriuos daugiau kaip prieš metus Kauno dramos teatre režisavo Antanas Glustinas. Šis spektaklis spėjo pasenti, nors jame vaidina pati jauniausia aktorių karta.
Kodėl spektaklius vaikams reikia vaidinti vaikiškai? Juk aišku, kad vaikiški spektakliai turi būti ypatingo meninio lygio, antraip jie aptarnaus tiktai infantiliąją žiūrovų dalį, kuri į teatrą eina tiesiog papramogauti.
Eskizą „Vakaras su knyga„ (pagal Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“) režisavo ir pats jame vaidino Vidas Bareikis. Kad ir kaip darniai laikytųsi šio kurso komanda, keli jų nori tapti lyderiais.
Akis į akį susitikti su M.Bulgakovu - sudėtinga užduotis, juo labiau po unikalaus Oskaro Koršunovo spektaklio. V.Bareikis sėkmingai pereina nuo knygos prie teatro.
Indrė Vencevičiūtė - Margarita yra puiki V.Bareikio partnerė, nepasiduodanti jokiems spektaklio netikėtumams. Tačiau dar reikės daug padirbėti, kad spektaklio scenos ateityje taptų aiškesnės, prasmingesnės.
Salės buvo perpildytos
Tai, kad teatras „Utopia„ vaidina „Šekspyriadą“ ir „Žvaigždžių krušą", įrodo, jog šiame kurse labai stiprūs du pradai - socialinis ir klasikinis. Aktoriai dirba lyg ansamblis. Ir tai didžiausias šio kurso laimėjimas.
Atskiri artistai bando save režisuoti, bet kol kas šie bandymai yra per ankstyvi. Be to, dėl to nukenčia ir aktorystė. Kaip šaukė, taip ir atsiliepė: abi „Menų spaustuvės" salės per festivalį buvo perpildytos.
Žiūrovams patinka aktyvus teatras, kurį šiandien siūlo jaunieji kūrėjai iš teatro „Utopia". Gabiausi studentai kopia į profesionalią sceną
* Debiutų festivalio „Tylos!" istorija prasidėjo praėjusiais metais. Pernai buvo pristatyti dešimties R.Tumino studentų režisierių darbai.
* Šiemet festivalis vyko „Menų spaustuvėje" birželio 9-14 d. Žiūrovams buvo pateikti G.Varno vadovaujamo kurso studentų diplominiai darbai.
* Į profesionalią sceną žengiantis kursas per ketverius mokslo metus gerokai sumažėjo - iš 20 studentų liko 9. Pasak G.Varno, tai turbūt reiškia, kad liko gabiausieji, darbščiausieji, kūrybingiausieji.
* Šiemet festivalyje bus pristatomi ir kino debiutai. Rugsėjo mėnesį žiūrovai galės susipažinti su šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiančių kino režisierių diplominiais trumpo metražo filmais.
