Kristina Aleksynaitė-Žibienė
Likus vos keletui valandų iki spektaklio „Moterų dainos", Maskvoje susitinkame su choreografe Anželika Cholina. Lietuvos režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamame Vachtangovo teatre šis spektaklis bus parodytas ne pirmą kartą, tačiau, kaip sako A. Cholina, spektaklio negalima palikti, reikia jį prižiūrėti ir brandinti. Kol lauke jau lūkuriuoja pirmieji spektaklio žiūrovai, su A. Cholina šnekučiuojamės apie jos meilę Maskvai, Rusijos aktorių, jos spektaklyje dirbančių garsių žvaigždžių temperamentą ir juos garbinančią publiką.
Vachtangovo teatre planuojanti pristatyti antrąjį savo spektaklį „Karmen„, choreografė atvirauja, kad kažkada ji svajojo kurti Maskvoje, o dabar viskas atrodo įmanoma. „Baisu tik svajoti“, - šypsosi ji.
Kaip atsidūrėte Vachtangovo teatre?
Maskvoje mokiausi šešis metus, baigiau Rusijos teatrinio meno akademiją ir visada viduje norėjau čia grįžti. Vieną dieną, kai R. Tuminas buvo paskirtas vadovauti Vachatangovo teatrui, mes sus seserimi lankėmės Maskvoje ir tiesiog atėjome į teatrą su juo pasimatyti, paklausti kaip sekasi. Viskas baigėsi tuo, kad aš čia taip ir užsilaikiau... (nusišypso).
REKLAMA
Kiekvieno menininko svajonė - pastatyti spektaklį didmiestyje ir įvertinti savo jėgas. Dabar čia jaučiuosi natūraliai ir važinėju pakankamai dažnai, prieš kiekvieną savo spektaklį. Dabar statysiu antrą darbą, nes „Moterų dainos" čia labai populiarios, labai lankomos. Teatras natūraliai išreiškė norą dėl antro pastatymo.
Kelintas šis „Moterų dainų" spektaklis?
Oi, nežinau...
Ar jūs prieš kiekvieną pasirodymą atvykstate į Maskvą?
Taip, visą laiką. Būtinai repetuoju, nes spektaklio negalima palikti, reikia jį užauginti, subrandinti, sakyti pastabas po kiekvieno karto. Tai procesas, kuris, turbūt, dar svarbesnis nei statant spektaklį, nes tu per laiką tą vaidmenį artistui įskiepiji.
Koks skirtumas statyti Lietuvoje ir Rusijoje?
Lietuvoje turiu užaugintus artistus, kurie mane girdi, supranta, kurie žino mano darbus, kaip vystėsi mano kūrybinis kelias ir dalyvavo tame procese. Atvykusi čia, turėjau įveikti miestą, teatrą, visą šį pastatą, didžiulę, man visiškai nežinomą artistų trupę, sugebėti įdiegti jiems meilę savo kuriamam žanrui. Tai - ne dramos, o šokio spektaklis, kuriame jie turi tylėti ir tik per judesį, per šokį, per santykį duete išreikšti jausmus bei papasakoti istorijas. Jiems visiems tai buvo nauja, jie buvo įsitempę, o mano užduotis tapo tiksliai parinkti vaidmenis. Aš manau, kad viskas gavosi gerai, įsižiebė abipusė meilė ir jie labai jautriai žiūri į savo vaidmenį.
Kuo rusų aktorių vaidyba, ekspresija skiriasi nuo lietuvių? Ar šis skirtumas ryškus?
Maksvoje yra didesnė konkurencija ir visi aktoriai turi tokią nėrimosi iš kailio, noro patikti savybę. Mano spektaklyje dalyvauja daug nusipelniusių artistų, bet aš visada sakau, kad man nesvarbu jų ankstesni pasiekimai. Svarbu tik tai, ką tu sugebi padaryti šitame spektaklyje, koks tu esi žmogus, kaip moki viską perteikti, kaip tu sukuri vaidmenį čia.
Sąstatas yra nuo neseniai baigusių B.ŠČiukino mokyklos studentų iki jau nusipelniusių artistų, kurie žinome kine ar serialuose. Tas aktorius, kuris yra suvaidinęs kine, aišku, jau labai yra mėgiamas, garbinamas, nors aš nedarau skirtumo ir jiems patiems neleidžiu to skirtumo jausti. Visą laiką sakau, kad mes visi lygūs. Scenoje - visi lygūs. Nuo to, kad tu turi vardą, tavo vaidybai nepridės kokybės.
Kaip jūs nusprendžiate, ką statysite čia, Maskvoje?
R. Tuminas konkrečiai norėjo, kad „Moterų dainas" perkelčiau į Vachtangovo teatro sceną. Aišku, kad jis gavosi kitoks. Visų pirma - trupė kita. Šis spektaklis gavosi ilgesnis, įvairesnis, ryškesnis, net atsirado visai kitos prasmės. Galima sakyti, nors tai tas pats spektaklis, suprantama, kad tai - visiškai kitas darbas. Ir aš po dešimties metų kitaip mastau ir viską matau kitomis akimis.
Koks bus antrasis jūsų darbas Vachtangovo teatre?
Galbūt tai bus „Karmen"... Manau, kad spektakliui labai tiks rusų vidus, kuris, galbūt, yra net artistiškesnis, temperamentingesnis. Rusai yra sudėtingi žmonės, bet ir įdomūs. Kiekvieną dieną jie iš savęs reikalauja, jeigu nori kažkuo tapti, išlikti visame šiame megapolyje. Rusai ambicingi, galų gale, jie augo Maskvoje, erdvėje, kurioje labai daug teatrų. Jie labai vertina susitikimą su R. Tuminu, nes supranta jo, kaip režisieriaus, genialumą. Labai...
Kokia Maskvos publika?
Artistai čia turi gerbėjų, kartais matau, kaip jie laukia apačioje, kad gautų autografą. Ir atstumas tarp aktoriaus ir žiūrovo didesnis. Lietuvoje baleto artistai atšoka spektaklį, o po jo gali su žiūrovais susitikti vienoje kavinėje. Mes turime tas pačias mėgiamas vietas, o čia, dideliame mieste, aktoriai yra nepasiekiami, todėl žiūrovai nori prie jų prisiliesti, atnešti gėlių, perduoti kažkokį laiškelį. Gražus bendravimas, nes yra didelis sluoksnis inteligencijos, kuri vaikšto į teatrą, domisi, lanko...
Lietuvoje kultūros žmonės šiuo metu patiria sunkumų, susijusių su finansine krize. Ar jūs tai jaučiate?
Aš niekada nejaučiau jokio sudėtingumo ir nesiskundžiau todėl, kad reikia dirbti. Štai ir viskas... O kai dirbi, tai ir turi. Jeigu moki dirbti, turėsi ir finansavimą, ir dėmesį savo teatrui. Man atrodo, kaip tik ši krizė padės išsivalyti. Liks tik stipriausieji. Kas visą laiką dirbo, statė, užsiiminėjo kūryba, tie išliks. Man atrodo, tai - natūralus, labai geras procesas.
Kaip vertinate dabartinę teatrų situaciją, pastatymų daug, kokybės lieka mažiau...
Aš taip užsiėmusi savimi ir savo teatru, kad negaliu pasakyti, kas tiksliai vyksta aplinkui. Man svarbu tik tai, kas vyksta pas mane, su kokiais aš artistais dirbu, kokiais žmonėmis susitinku, kaip plečiasi mano veikla. Visą laiką kuriu tam tikrą strategiją ir jeigu jos pavyksta laikytis ir įgyvendinti visus savo sumanymus, nežinau, kodėl turėčiau dėl kažko skųstis.
Kokia A. Cholinos teatro strategija šiuo metu?
Atsirado nauja erdvė - Teatro arena, kuri žymiai palengvina situaciją. Yra vieta, kur tu gali pasirinkti datą ir visai kitaip planuoti premjerą. Dabar grįšiu į Lietuvą... Iš pradžių mėgstu pradėti statyti, o po to jau kalbėti... Aišku, mano galva dirba visą laiką, vyksta nenutrūkstami procesai. Manau, mes ne už ilgo pristatysime premjerą..
Ar turite svajonę, kuri vis dar atrodo nepasiekiama?
Kad nėra tokių dalykų (nusišypso).. Baisu tik svajoti, nes viskas išsipildo. Iš tiesų taip yra... Atsigręžusi atgal, pastebėjau, kad kai tik kažko užsinori, po kažkurio tai atsitinka. Kai kažko nori iš tikrųjų... Kažkada pagalvojau, kad norėčiau praplėsti savo ribas, patikrinti savo profesionalumą kitur, su kitais, būti įmesta į visiškai nepažįstamą erdvę, kuri, kaip šis teatras, turi savo istoriją, tradiciją, didžiulę trupę... Ir kas bus tada?.. Ir ką? Ir nieko, išeini ištiesta nugara. Kaip ir nėra ko bijoti, nes visur tie patys žmonės. Čia jau dirba patirtis, profesionalumas, nėra jokių baimių...
Vadinasi, reikia tik dirbti...
Taip, bet dirbti yra lengva. Iš tiesų kurti nėra jokios kančios, kai tu žinai, ką nori padaryti. Tai - malonumas, didžiulis malonumas. Tą patį pasakys bet kuris menininkas. Kūryba - didelė jėga (nusišypso).
Kokios gastrolės jums labiausiai įsiminė? Ir kuo jos skiriasi nuo atskirų pastatymų tam tikruose teatruose?
Gastrolės yra tas pats pasirodymas, tik kad tu patenki į kitą erdvę, kitą pastatą. Nėra jokio skirtumo, ar tai mažas Lietuvos miestelis, ar didelis miestas užsienyje. Kokybę kuri tokią pačią. Net nekyla klausimas, ar mažame mieste būtų galima išeiti neprisiklijavus blakstienų. Jokiu būdu! Visur gyvena tie patys žmonės ir juos visus reikia taip pat gerbti. Būti menininku - labai atsakingas dalykas.
Taip jau susiklostė, kad kur jūs, ten ir Juozas Statkevičius. Štai jis taip pat atvyko į Maskvą apžiūrėti spektaklio „Moterų dainos" kostiumų.
Jis irgi prižiūri savo darbą. Baigiasi sezonas, todėl pasižiūrės, kaip išsilaikė kostiumai, ką reikia atnaujinti, taip pat nepalieka savo darbo be priežiūros.
Sutampa mūsų su Juozu skoniai. Man patinka tai, kaip jis dirba, jo požiūris į darbą, talentas, supratimas apie grožį. Aš lygiai taip pat teatre mėgstu grožį, mane jis jaudina, o estetika - labai svarbus dalykas. Nes tai yra kalba. Mes juk ne šiaip aprengiame aktorius, kad jie būtų apsirengę. Kostiumas yra labai svarbi išraiškos priemonė. Kadangi aš mėgstu dirbti su geriausiais, kurie mane girdi, jaučia...
Ką veikiate Maskvoje, kaskart atvykus?
Dažniausiai atvykstu čia trumpam laikui ir apkraunu save darbu. Man taip įdomiau, tai yra reikalinga, nueiti į restoraną galima ir Lietuvoje. Čia para labai išsiplečia. Jeigu tu nori ką nors nuveikti, tenka mažiau miegoti ir šiaip čia yra ką veikti, ką pasižiūrėti. Aš būtinai nueinu į kitus teatrus, pasižiūriu premjeras, spektaklius, turiu čia draugų, kurie rūpinasi mano laisvalaikiu. Vis tiek teatre praleisti laiką - pakankamai įdomu (nusišypso)..
