V tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Karakumų asilėlis" įspūdžiai
Klaipėdos lėlių teatras festivalį „Karakumų asilėlis„ organizuoja kas dvejus metus. Festivalis kas kartą keičiasi: kviečiamos naujos trupės iš užsienio, ieškoma naujų vaidybos aikštelių - šiemet kameriniai spektakliai rodyti naujose Klaipėdos lėlių teatro patalpose miesto senamiestyje. Teatras kūrybiškai jose prisitaikė; liūdna, tačiau per visus Nepriklausomybės metus valstybė nepastatė nė vieno nepriekaištingo teatro pastato, skirto vaikams. O visokių departamentų grožiui pinigėlių skirta ojojoj... Šiemet festivalis vyko gegužės 1-3 d., o programoje greta spektaklių - ir kiti renginiai, puoselėjantys lėlių teatrą: kartu su Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centru surengtas seminaras „Lėlių teatras tarp kitų menų“, veikė ilgametės šio teatro idėjų sumanytojos Jūratės Januškevičiūtės fotografijų paroda „Kartu ir šalia. Lėlių portretai" (nuotraukose įamžintos lėlės iš jau nevaidinamų spektaklių). Gražus klaipėdiškių festivalis - jaukus, jaunatviškas (organizacinėje komandoje darbuojasi daugiausia dar nė 30 metų neturintys žmonės), nevaldiškas. Iš šalies net nematai festivalio vadovavimo (direktorė - Aušra Daukantaitė, meno vadovė - Gintarė Radvilavičiūtė), hierarchijos, reikšmingumą komandoje demonstruojančių narių... Apgalvotos dalyviams aktualios buitinės smulkmenos. Festivalio dizainerė Viktorija Dambrauskaitė sukūrė spalvingą patrauklų bukletą lietuvių ir anglų kalbomis, originalius suvenyrus.
Jau seniai teatrologai ir lėlių teatrų tyrinėtojai pastebi, kad apibrėžti, kas nūnai yra lėlių teatras, kur baigiasi jo ribos, darosi vis sunkiau. Festivalio rengėjai, pažymėdami šiųmečio renginio devizą, buklete gudriai rašo: „Lėlių teatro menas tarp kitų menų. (...) Matysite spektaklius, kuriuose lėlių teatras bendradarbiauja su daile, muzika, videomenu, šokiu, pantomima ir net technine kūryba." Taigi beveik laisvos rankos, formuojant festivalio programą (tačiau visuomet išlieka finansų ir techninių spektaklių rodymo sąlygų aspektai, neleidžiantys kviestis didelės sąmatos bei didelio formato spektaklių). Festivalyje matėme įvairių spektaklių vaikams ir suaugusiems, kuriuos vaidino tiek privatūs Lietuvos ir užsienio, tiek mūsų valstybiniai teatrai.
Festivalį pradėjo Jūratės ir Dariaus Armanavičių teatro „Nykštukas„ (Kaunas) spektaklis „Batuotas katinas“. Spektaklis būdingas šiems lėlininkams - už širmos pirštininėmis lėlėmis vaidinama komiška istorija, kaip šelmis Katinas jaunuolių vestuvių reikalus tvarkė ir visus už nosies vedžiojo... Charakteringi ryškūs veikėjai, daug kalambūrų. Tiesa, spektaklio struktūra „vaidybinė scena, dainelė, veikėjo monologas" lėlininkų naudota ne kartą. Vis dar veikia...
Vladimiras Zacharovas iš Tomsko suvaidino spektaklį „Apie ežiuką" (pagal Sergejaus Kozlovo kūrinį). Lėlių technologijų meistrui didžiausia vertybė teatre - pats lėlės atgijimo stebuklas, šiam procesui jis skiria visą dėmesį (režisūra ir scenografija jam mažiau svarbūs). Dievulis jį apdovanojo ypatingu lėlės jautimu. Nepakartojama, kaip jis bendrauja su pagrindiniu veikėju - Ežiuku - kaip tėtis su mažu vaiku, bet neprarasdamas humoro veikėjo ir publikos atžvilgiu, - ir tai gelbsti spektaklį nuo sentimentalumo. Išties Ežiukas atrodo kaip gyvas, mąstantis kibiai it kokių 6 metų vaikas. Lėlininkas remiasi stalo teatro principu. Neteko anksčiau matyti, kad stalas lankstytųsi į 4 dalis, taip pavirsdamas mišku, pieva, vingiuotu takeliu... V. Zacharovas nesuvelia savo ir personažo vertinimų - tikras žiūrėjimo malonumas. Festivalyje veikė dvi vertinimo komisijos - vaikų (jai vadovavo Nijolė Indriūnaitė) ir jaunųjų kritikų (vadovavo Petras Bielskis), ir abi jos išskyrė V. Zacharovo spektaklį iš kitų kaip vieną geriausių.
Jaunatviška trupė iš Danijos „Graense-Loes„ parodė spektaklį „Fucking alone“ (buklete pavadinimas diplomatiškai išverstas „Po velnių, aš toks vienišas...„), kuriame vyravo videomeno ir šiuolaikinių technologijų bombarduojami vaizdai. Katrine Karlen ir Sissel Romme Christensen sumanytas vaidinimas pasakojo apie globalų susvetimėjimą, vienos panelės, niekuo pernelyg neišsiskiriančios iš milijono kitų pasaulyje merginų, lėtą grimzdimą į virtualų pasaulį, sakyčiau, net pamišimą. Scenoje matome kambario fragmentą - širma, lova, daugybė picos dėžių, kompiuterio stalas, ant sienų - ekranai. Mergina susirašinėja elektroniniu paštu - ant sienų mirga žinutės. Reginio tempas greitėja. Mergina nerimauja. Matome ją mylintis su vyriškos lyties manekenu. Paskui ji susilaukia mergytės (lėlė), kuri irgi neabejinga technologijoms. Vienu metu veikia bene kokie 6 ekranai, projekcijos, mergina filmuoja ir save, matome, kas vyksta neva ir gretimoje patalpoje (pamėgtas triukas šiuolaikiniame Vakarų teatre). Daug ironiškų popkultūros užuominų - tarkime, mergytė (projekcijos būdu) „matuojasi“ įvairius masinės kultūros personažus. Spektaklio pabaigoje vaizdai perkelia publikos dėmesį nuo merginos į „Žemės, žmonių planetos" vaizdą. Teatras, veikiantis pirmiausia publikos fantaziją, apeliuoja į jos patirtį. Ir nėra svarbi nei aktoriaus lytis, nei individualybė - už aktorę vaidina medijų vaizdai...
B. d.
