Stanislovas ir Aleksandras Rubinovai „Monobaltijos" festivalį pavertė įdomiu ne tik žiūrovams, bet ir svečiams, kurie trečią dieną su užsakytais gidais aplankė M. K. Čiurlionio dailės muziejų, Velnių muziejų, o specialiai jiems Giedrius Kuprevičius padovanojo karilijono koncertą.
Nusileidęs iš savo varpinės, jis savo šmaikščiu humoru prilygo atskiram mini-monospektakliui - svečiai liko sujaudinti.
Peterburgietė Olga Belinskaja - jauniausia „Monobaltijos„ dalyvė, atvežusi „šviežiausią“ spektaklį (jis buvo vaidinamas penktą kartą). Ji ketino parodyti, kaip kuriamas naujas teatrinis tekstas - taip bent parašė festivalio buklete. Tačiau, kaip beatrodytų aktorei ir režisierei Tatjanai Artimovič, sąmoningai kurti „veiksmo„ tekstą ne taip jau paprasta. Šis procesas nuo norų ne visada priklauso. Spektaklis „Fro“ sukurtas pagal Andrejaus Platonovo (tikra pavardė Klimentovas) to paties pavadinimo apsakymą. Pats kūrinys pakankamai keistas, todėl juo remiantis kurti taip pat keistą spektaklį lyg ir paranku. Dėl į Tolimuosius Rytus išvykusio vyro meilėje ir ilgesyje gyvenančios moters elgesys perauga į neribotų svajų pasaulį. Nuo žemiškos profesijos (mokosi geležinkelininkų kursuose) atsiplėšusi Frosia tampa svajų auka, madona kankine. Kuo labiau režisierė artėja prie nerealaus platonoviško pasaulio, tuo labiau spektaklis tampa literatūrinis, jis virsta tam tikrų atvirukų rinkiniu. Atvirukai gražūs, išradingai sugalvoti. Nuo sunkiosios teatrinės materijos - karšto vandens, persirenginėjimų - pamažu artėjama prie poetizmų, naudojama balta spalva, nėriniuotos apatinės kelnaitės, rausvos pagalvės, gėlytės. Tačiau tai nėra tas teatras, apie kurį svajoja Belinskaja ir Artimovič. Kai joms gražu, būtinai pasigirsta graži muzika. Tuomet imi galvoti, kodėl tokiame teatre atsisakyta kitų veikėjų, kurie yra svarbūs. Monospektaklis kuriamas tik tam, kad pateisintų asmeninius lūkesčius? Kam reikia slėptis už Platovo pavardės, kuri transliuoja visai kitą jėgą ir mintis? Pasaulis taip surėdytas, kad iš rašytojų, ypač seniai mirusių, galima daryti ką nori, bet tokioms „mergaitiškoms svajonėms" turėtų būti daugiau argumentų.
Spektaklio autorės užsikabino už Platonovo minties: „Kas yra moteris? Ji yra gyvas ir veiksmingas pasaulio nuodėmės ir nusikalstamumo suvokimo įsikūnijimas, jo atgaila ir auka, jo kančia ir atpirkimas." Joms svarbu spektaklyje išryškinti vienatvėje kenčiančios moters elgesio motyvus. Tačiau akivaizdžios tik jų pasekmės: aktorė emocionaliai šokinėja, jos fizinio veiksmo pilna aikštelė. Bandoma tyrinėti moters prigimtį. Literatūriniame sluoksnyje tai pavyksta padaryti pakankamai įtaigiai, bet grynojo teatro - nelengva. Aktorės ir žiūrovų ryšys nutrūksta vos tik užsimezgęs. Viskas tampa sentimentalu, nors scenoje išlieta pakankamai daug vandens.
 |
| Vsevolodas Čubenko spektaklyje „Angelas vardu Tevjė” |
Susitikti su Šolom Aleichemu visada didelė dovana. Jo tekstai kvėpuoja teatru, skleidžiasi kaip pavasario gamta, pilni asociacijų, charakterių, spalvų. Vsevolodas Čubenko iš Vologdos kartu su režisieriumi Vladimiru Kulaginu pagal šį autorių pastatė „Angelą vardu Tevjė„. Režisierius - ir inscenizacijos autorius, ir scenografas. Scenoje - vėl gražiai perskaityta literatūra. Scenografija - tai medinė stebėjimo pakyla, kurios vertikalė iš pradžių, atrodo, turės be galo daug naujų, įdomių prasmių, tačiau spektaklio metu ji lieka tik kopėčiomis, kuriomis besikarstydamas aktorius pasakoja šmaikščią Tevjė pienininko istoriją, kurioje atsispindi visas Anatovkos gyvenimas su visais jo žmonėmis - vaikais ir suaugusiais, turčiais ir vargšais. Mikroelementų pritvinkęs „mažas žmogus“ Tevjė savo spinduliuojančia meile gyvenimui tampa angelu. Visa tai aktorius puikiai suvaidina, bet žanro prasme spektaklis lieka gero literatūrinio teatro rėmuose.
Lenkų garsenybė Januszas Stolarskis Poznanėje pagal Friedricho Nietzsche´s tekstus prieš aštuoniolika metų sukūrė unikalų spektaklį „Ecce Homo„: kaip tampama pačiu savimi“. Pelnęs daugybę apdovanojimų, vaidintas ir Lietuvoje, jis dar kartą atvyko į „Mobaltiją". Anot aktoriaus, tai jo pagarbos ženklas Rubinovams.
Taip, tokio pobūdžio aktoriaus Lietuvoje nėra. Nėra ir tokios aukštos sceninės kultūros, kuri didžia dalimi taip pat sukuria teatrą. Aktorius neleidžia sau prieš spektaklį scenoje kalbėti sveikinimo kalbų ar po spektaklio jo aptarinėti. Pasak garbingų festivalio svečių, tai aktorius, „kuris vertas Nietzsche´s„, „kuris siekia Gralio“, „kuris vaidina net ne dešimt, o penkiolika centimetrų pakilęs virš scenos„. Scena pilna intelekto, kurio demonstravimui Stolarskis kruopščiai pasiruošęs. Filosofo monologą aktorius suvaidina tikrai teatrališkai: naudoja žvakę, skrynią, net kelis kartus persirengia, o artėdamas prie susitapatinimo su Nietzsche, tiksliau - su Jėzumi, pamiršta vieną dalyką: vaidinti „virš žemės“ reikia ne vien „skrendančio„ personažo. Reikia ir „skrendančios“ visumos. O tai jau visai kas kita.
Intelektualaus teksto pažabotas Stolarskis jam sukuria judančių gyvų paveikslų grandinę, kuri ir sudaro šio spektaklio konstrukciją. „Paskutinės vakarienės" scena su duonos kepaliuku, pamišėlio ir genijaus tapatybių paieška, nusikryžiavimas - akistata su mirtimi - Nietzschę paverčia gyvu, kvėpuojančiu žmogumi. Įvairūs susidvejinimai pamišimui suteikia poetiškumo. O Stolarskis tiesiog tviska, kai susikuria tokią erdvę, kurioje šią ribą jam reikia paversti regima. Jis filosofuoja kartu su savo veikėju.
 |
| Januszas Stolarskis spektaklyje „Ecce Homo” |
Šiame spektaklyje įkūnyta senojo lenkų teatro dvasia. Jis aristokratiškai iškilus, akivaizdi Jerzy Grotowskio įtaka. Aktorius, krauju ir kūnu atsidavęs šiam vaidmeniui, priartėjo prie tos ribos, kada aktoriui svarbiau ne personažas, o jo paties egzistavimas jame. Jis plėšia Nietzsche´s kaukes nuo savęs, bandydamas atpažinti savo paties tapatybę. Aktorius krauju ir kūnu suaugęs su savo personažu, ir tai spektakliui padeda išlikti išskirtinių sąraše. Lenkai užuodžia tikro teatro kvapą, todėl jiems kurti miniteatrinius įvykius visada svarbu. Net jeigu šis spektaklis festivalyje ir nebus geriausias, faktas, kad jo aura, sukurta tiek spektaklio metu, tiek per aptarimą, buvo ypatinga. Ir pats aktorius, ir kiti svečiai iš Lenkijos be didelių pagyrų moka spektakliui suteikti išskirtinumo. Tai yra bendroji teatrinės kultūros dalis.
„Kaip sako mano senas bičiulis Tevjė Pienininkas, likite sveiki ir dovanokite, kad aš jums tiek galvą kvaršinau."
