Kauno Kamerinis dramos teatras laikinosios sostinės titulą puoselėjančiam miestui suteikė naują kultūros gairę - nuo šiol Kaunas po savo sparnu glaus monospektaklių festivalį, kuris jau šiandien tapo svarbiu ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos teatrinio gyvenimo įvykiu.
Gegužės 7 dieną iškilmingai buvo atidarytas naujo žanro festivalis „Monobaltija". Stanislovas ir Aleksandras Rubinovai oficialiai įteisino tai, kas vyksta jau seniai, tačiau neturėjo aiškių ribų ir konteksto. Dar prieš gerą dešimtmetį monostektaklio žanras buvo laikomas nepatogiu, nesuprantamu. Ir nors šiandien monospektaklių gausėja, ne visos abejonės išsisklaidė. Kur yra pagrindinis konfliktas teatre, kuriame gali egzistuoti tik vidinis konfliktas? Kur ir kada įvyksta teatras, kai scenoje matome tik vieną besiblaškančią būtybę? Ar tokį teatrą tiesiog patogu turėti, ar tai yra teatrinė būtinybė?
Pirmoji „Monobaltijos" diena - teorinių klaustukų liūtis, bet į pagrindinį klausimą lyg ir atsakyta: Rubinovai į Kauno kamerinį teatrą sukvietė Baltijos šalių monospektaklių kūrėjus, kurie gali ne tik pasidalinti savo atradimais, bet ir įrodyti, kad tai yra ne savitikslis egzistavimo būdas, bet profesionalaus teatro sritis, leidžianti mobiliau bendrauti su pasauliu, kuris greitesnis už lėtai mirštantį meną.
Be Stanislovo Rubinovo šiandien Kauną apskritai sunku įsivaizduoti. Jis kelis dešimtmečius sistemingai kuria net tik spektaklius, bet ir visą teatrą. Ne vienas jo spektaklis yra sėkmingai atstovavęs Lietuvai įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose. Meilė ir atsidavimas tapo misionieriškais, o krizės metu kurti naują festivalį - išvis avantiūriška. Tačiau gražaus nuotykio paieška tapo didele švente. Kamerinio teatro tikruoju puoselėtoju tapo sūnus Aleksandras - dviem būti idėjiniais vadais visada lengviau.
Pirmą festivalio dieną įvyko spaudos konferencija, kurios metu buvo pristatyti visi dalyviai, žiuri komisijos nariai, svečiai (beje, festivalio dalyviai pakviesti visoms keturioms dienoms, kad galėtų pamatyti ir kolegų darbus). Tą pačią dieną buvo parodyti du lietuviški spektakliai - Birutės Mar „Meilužis„ ir Aldonos Bendoriūtės „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ (režisierius Kristianas Smedsas).
Birutė Mar nacionaliniame dramos teatre yra sukūrusi keturis monospektaklius - tai Samuelio Becketto „Žodžiai smėlyje„ (1998), Marguerite´os Duras „Meilužis“ (2001), Sofoklio „Antigonė„ (2003), paremta Salomėjos Nėries eilėmis bei dienoraščiais „Poetė“ (2007). „Meilužio„ eskizas dar 2000 metais buvo parodytas Naujosios dramos akcijoje, netradicinėje erdvėje - Maironio gatvėje buvusios spaustuvės apleistuose mažuose kambarėliuose (dabar Menų spaustuvė), kur pati aplinka padiktavo kitokį, nesceninį, spektaklio sprendimą. Šį eskizą režisavo portugalas Louisas Krustas. Tai buvo vienas įdomiausių „Meilužio“ variantų: iškentėtas, išvaidintas, išjaustas. Šiandien, kai spektaklis jau tapo garsių festivalių laureatu, kai Birutė Mar turi įgūdžių prisiderinti prie įvairių erdvių, prie įvairių sąlygų, Kauno kameriniame teatre jis buvo suvaidintas lengvai, pademonstruojant visus monospektaklio segmentus: literatūrinis pagrindas, paveikus vaizdas, kūno plastika, perauganti į šokį. „Meilužis" pakankamai glaustas, apgalvotas, žiūrovas jį perskaito vienu gaistu. Spektaklis perteikia poetišką Duras kūrinio prisiminimų audinį, pasitelkus teatro priemones - šviesą, muziką, video.
Autobiografinis Marguerite´os Duras romanas, parašytas 1984 metais ir apdovanotas Gonkūrų premija. Tai pasakojimas apie penkiolikmetės prancūzės ir kinų milijonieriaus meilę ketvirtojo dešimtmečio Indokinijoje. Herojė pirmąkart patiria aistrą, „nuo kurios galima numirti". Ši be galo atvira, aistringa, šokiruojanti moters išpažintis - spektaklio pagrindas.
Birutė Mar apie monospektaklio žanrą sakė: „Į jį atėjau ne išsyk, per japonų No teatro studijas, per poezijos ir prozos skaitymus. Nors kolegos kartais sako: „Kaip tu gali scenoje būti be partnerių, negi tau įdomu?„ Bet dabar jaučiu, kad būtent ta būsena, kai lieku akis į akį su žiūrovais, man labai organiška. Tai galimybė atsiverti, kartu liekant tarsi kitoje rampos pusėje, galimybė subtiliai „groti“ savo vidiniu instrumentu, kaip groja muzikas solistas, ir, žinoma, kurti sudėtingą vaidmenį. Nes monospektaklis - tai žmogus, personažas, jo pasaulis. Daugelis sako: „Tai būtent tavo žanras, tu tai gali„. Netikėta sėkmė festivaliuose skatina. Nors monospektakliui reikia nepaprastai įdomios medžiagos. Man šis žanras arčiausiai poezijos.“
Šiandien, kai spektakliui beveik dešimt metų, ramybę drumsčiančios išpažinties meistrė Duras gali būti sulyginta su aktore, dėvinčia daugybę kaukių ir kartu fikcijoje ieškančia tiesos. Kaip Duras, taip ir Mar atsisako psichologinės analizės, nesiekia atskleisti savo personažo poelgių priežasčių. Jos kartu prisiliečia prie amžinų temų: ilgesingo laukimo, beprotiškos aistros, nusikaltimo.
Stanislovas Rubinovas ypač džiaugėsi Birutės Mar atvykimu į Kauną. Ji yra viena iš garsiausių šio žanro puoselėtojų Lietuvoje. Be to, po visą pasaulį klajojęs „Meilužis" tik šiandien pirmą kartą pasiekė aktorės gimtąjį miestą Kauną.
Kitas festivalio „Monobaltija„ svarus lietuviškas akcentas - suomių režisieriaus kūrinys su lietuvių aktore pagal garsaus rusų rašytojo kūrinį. Dar 2006 metais išpažinčių ir istorijų meistras Kristianas Smedsas sukūrė spektaklį „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Aldona Bendoriūtė, priklausanti aktorių elitui, kaip niekas kitas tiko įkūnyti Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės„ parafrazes. Režisierius, ieškodamas kančios priežastingumo, rėmėsi Dostojevskiu - ne egoistiškai išnaudodamas jo autentiškus išgyvenimus, bet, pasitelkdamas pirmapradžius elementus (medį, ugnį, vandenį), ieškodmas ryšio tarp XIX a. ir XXI a. sonių marmeladovų. Aldona Bendoriūtė ypač subtiliai įkūnija „Duktės palaidūnės“ prototipą. Ši aktorė - mikrointonacijų kūrėja, ji savo vaidmenį sumodeliuoja iš tūkstančio jaustukų ir intonacijų, kurių jungtys ypač netikėtos; ji lyg keturių matavimų vaizde žiūri ir į vieną, ir į kitą.
 |
| Aldoona Bendoriūtė: ieškant ryšio tarp XIX a. ir XXI a. sonių marmeladovų. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Dostojevskis ir Smedsas lietuvių aktorės sieloje tarytum diskutuoja. Bet Kaune vaidintame spektaklyje buvo juntamas dalykas, būdingas beveik visų teatrų spektakliams: be režisieriaus priežiūros spektaklis prarado tam tikrus atramos taškus, tarytum susmulkėjo. Pirmuosiuose 2006 m. spektakliuose Bendoriūtės finalinis „aš kalta„ buvo toks įtikinamas, kad visi herojės sceniniai išbandymai virsdavo gyvo, esamojo teatro patirtimi, neišvengiamai pasiekdavusia žiūrovus. Tuomet išblyškęs, iškankintas veidas, viską regintis žvilgsnis pavargdavo, ieškodamas žiūrovų atjautos, netikėtai jos delne pastebėdavai kraują... Aktorė nusikryžiuodavo atvirai: pamišėliško gyvenimo kelionė, kurioje psichiniai potyriai nemažesni už fizinius, finale virsdavo vos ne natūralistine akcija, kurios metu buvo nukryžiuojama ne tik Bendoriūtės Sonia, bet ir visi aplinkiniai. Šiandien pasikeitė tik tam tikros detalės, bet šalutinių keliukų nesusibėgimas į vieną liko pastebimas - norėjosi greitesnio ėjimo į tikslą. Pasenusiomis atrodė ir kai kurios „dostojevskiškos“ priemonės - joms lyg ir reikalinga nauja forma, kad galėtum į ją „įdėti„ šio spektaklio turinį. Kartu su spektakliu keliaujantis režisierius kitaip būtų išpuoselėjęs šio spektaklio gyvenimą. Dvasinių būvių stotys žvakių šviesoje būtų išlikusios ne tik atmintyje - tikros Golgotos kelias, pasiglemžiantis vos gyvos Sonios sielą, ir šiandien būtų toks pat skausmingas. Tuo labiau kai Smedsas aktyviai dalyvavo spektaklio korekcijose: spektakliui įsibėgėjus jis pakeitė pradžią, Sonią įvilkęs į vilko kostiumą, ją sutapatino net su naująja Raudonkepure, kurios likimas priklauso nuo viską suryjančio gyvenimo. Šiandien nuo originalo pastebimai besiskirianti reprodukcija turėtų priminti ir „Audronio Liugos produkcijai“, kad spektaklių priežiūra privalo modernizuotis.
***
Pirma diena baigėsi furšetu, kuris vyko pačioje senamiesčio širdyje, gražiame kavinės „Skliautas„ kieme. Krizę išgyvena tie, kurie valdo pinigus. O tiems, kurie moka kurti gyvenimą, grožis ir dosnumas padovanoja neatlyginamus turtus. Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, festivalio metu sveikindamas „Monobaltiją“, prasitarė, kad Rubinovams buvo neįmanoma neduoti pinigų, nes jie nuosekliai mynė savivaldybės slenkstį. Suvažiavę iš įvairių šalių menininkai džiaugėsi festivalio organizavimu, juos gražiai pasitikusiu miestu. Prašmatnus „Santakos" viešbutis su išvystytu paslaugų kompleksu galėtų tapti ne mažesne atrakcija, tačiau festivalio programa vis intensyvėja, todėl tuo mėgautis laiko tikrai nebeliks.
Pobūvio metu Stanislovas Rubinovas specialiai „Menų faktūros„ skaitytojams prisipažino: „Jaučiuosi labai gerai. Pirmiausia dėl to, kad šis festivalis įvyko. O antra, kad jo pirmoji diena praėjo tokiu lygiu, kokio siekėme. Šiandien buvo parodyti lietuviški spektakliai, kurie praėjo ypatingai gerai: parodėme tikrai aukštą lietuvių teatro lygį. Svečiai netgi išsigando sakydami, kad lietuviai savo teatro kartelę iškėlė taip aukštai, kad visiems reikės labai susitelkti. Esu laimingas.“
