Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, įteikti Auksiniai scenos kryžiai - vadinamieji Lietuvos „Oskarai„. Iškilmėse dažniausiai minėti Claudio Monteverdi ir Gintaro Varno vardai. 2008 m. geriausiu režisieriumi paskelbtas Gintaras Varnas (C. Monteverdi „Tankredžio ir Klorindos dvikova“, „Nedėkingųjų šokis„; „Dekalogas“), geriausia lėlininke - dailininkė Julija Skuratova (vėlgi C. Monteverdi madrigalinės operos). Dar vieną Auksinį kryžių G. Varnas ir „Dekalogo" kūrybinė grupė pelnė už geriausią nacionalinę dramaturgiją.
Su režisieriumi kalbėjomės po anšlaginių C. Monteverdi operų spektaklių Vilniuje ir Maskvoje, prieš Shakespeare´o premjerą, likus kelioms dienoms iki apdovanojimų. Kalba sukosi apie G. Varno mėgstamą baroką - mėgstamą studijuoti, mąstyti, statyti, bet ne kalbėti apie jį. Tad pabandžiau pasitelkti vaizdinius. Ir „įvardyti" G. Varno režisuotoms C. Monteverdi operoms (o ir pačiam barokui) geresnio vaizdinio neradau nei Tankredžio ir Klorindos dvikovos scena - kai besikaunančiųjų kūno dalys, atliepdamos muzikai, juda kiekviena vis atskirai, kaskart tarpusavy susijungdamos ir sudarydamos naują pavidalą, naują dermę.
Jungtys yra šio spektaklio pamatas. Be abejo, pirmiausia muzikos, dailės ir dramos. Prašmatnų pavidalą joms suteikia J. Skuratova - G. Varnas - D. Stabinskas - trys ryškios, lygiavertės asmenybės, kuriančios profesionalumo dermę nestelbiant kito, pripažįstant kito svarbą ir subtiliai individualizuojant kiekvieną veikėją - net debesis...
Prieš savaitę grįžote iš Maskvoje vykusio tarptautinio teatro festivalio „Zolotaja maska".
Šis festivalis rengiamas nuo 1994-ųjų. Pradžia buvo panaši kaip ir mūsų „Kristoforų„ - įvertinti Rusijos teatrų darbą. Ilgainiui festivalis tapo tarptautinis, atsirado įvairių programų - konkursinė, nekonkursinė, Rusijos teatro panorama. Be to, festivalis užsiima ir Rusijos teatro „eksportu“ - mūsų „Sirenose„ vienas iš Rusijos teatrų irgi dalyvaus. Mes dalyvavome nekonkursinėje „Zolotaja maska plius“ programoje.
Kaip festivalyje vertintos jūsų rodytos Claudio Monteverdi madrigalinės operos?
Spektaklis praėjo gerai. Jam vaidinti buvo surasta labai gera erdvė - prieš metus renovuota „Studija teatralnogo iskustva„. Akustika, scenos įrengimas, apšvietimas buvo puikūs. Publika irgi puiki, rėkė „bravo“ - tai buvo furoras. Recenzijų kol kas dar neatsiuntė, bet festivalyje kalbėjausi su keliais kritikais - jie tiesiog liaupsino mūsų spektaklį. Maloniai nustebino ir televizijos darbas. Kultūros kanalas pateikė keletą reportažų per žinias, ištisai filmavo spektaklį, paėmė interviu iš visų jo kūrėjų. Žurnalistai dirbo labai profesionaliai, jie suvokia tai, ko klausia. Vienoje iš tiesioginių laidų dalyvavo muzikologas. Jo manymu, šių Monteverdi operų nederėtų vadinti madrigalinėmis - pasak jo, madrigalai kurti anksčiau.
Tokio taiklaus dėmesio ir profesionalumo pasigendate Lietuvoje?
Taip. Lietuva yra provincija - turiu galvoje kultūros terpę.
Gal ne visai - jei atsiranda tokių pastatymų kaip Monteverdi. Juk tam reikėjo „maksimalaus„ profesionalumo - pirmiausia rekonstruoti natas, sukurti lėles, neprikišamai atliepiančias baroko dvasią, sujungti viską į visumą... Galiausiai „atlikti“ taip, kad nesusilauktumėt nė vienos priekabės, tiesa - ir liaupsių šykščiai. Ar Lietuvos teatre kas nors panašaus yra buvę?
Jungtis lėlės ir opera - tai nieko ypatinga...
O rezultatas?
Negaliu kalbėti apie rezultatą - aš pats tą spektaklį kūriau...Bet lėlių ir operos derinys nėra naujiena. Baroko laikais kai kurios trupės naudojo lėles - taupumo sumetimais, kad nereikėtų didelių dekoracijų. Kita vertus, Prahoje nuo seno yra komercinė lėlių opera. „Don Žuanas" ten rodomas triskart per dieną - už labai didelius pinigus. Taip gal jau dvidešimt metų.
Su gyva muzika?
Jokiu būdu - tai ir yra didžiulis skirtumas. Leidžiama fonograma, tiesą sakant, labai jau nuzulinta... Mes į komerciją nepretenduojam. Pas mus - gyva muzika, autentiškas atlikimas, autentiški instrumentai. Maskvoje toks derinys vertintas kaip nepaprastas dalykas... O lėlių ir operos jungtis - nieko čia originalaus. Dar vienas dėmuo yra - pačios Monteverdi operos. Jos labai retai statomos. Dar rečiau sėkmingai, nes pastatyti jas su „gyvais" žmonėmis labai sudėtinga.
Todėl pasirinkote lėles? Dargi gana neįprasto dydžio.
Lėlių ir jų valdymo būdų yra visokių. Svarbiausia buvo pasirinkti kuo įvairesnes lėles ir jų valdymo būdus ir atskleisti taip, kaip mes įsivaizduojame, baroko dvasią ir jo kontrastus. Spektaklyje veikia įvairios lėlės - nuo gabalinių „Tankredžio ir Klorindos dvikovoje„ iki žmogaus dydžio lėlių ir lėlių galvų „Nedėkingųjų šokyje“. Gabalines lėles valdo keli aktoriai. Panašiai yra ir japonų buto teatre - vieną lėlę, tiesa, vientisą - vieno kūno, ten valdo 3-4 žmonės. Pas mus gabalines lėles sudaro 7-8 atskiros, tarpusavyje nesujungtos dalys.
O pats kūrinys? Ne atsitiktinai pasirinkote arba „Baroko dialogai" pasirinko Jus statyti baroko kūrinį?
Baroko operą seniai norėjau pastatyti. Esu statęs barokinių dramų - Calderono, etaloninio baroko dramaturgo, „Didįjį pasaulio teatrą„ ir „Gyvenimas - tai sapnas“. Lig tol Calderonas Lietuvoje buvo menkai žinomas. Dabar, ačiū Dievui, „Baltos lankos„ žada išleisti mūsų statytas dramas (vertė Aurelijus Katkevičius)... Sakoma, Lietuva - baroko kraštas. Kadaise taip išties buvo. Šių laikų lietuviai nepažįsta baroko - daug kam jis asocijuojasi vien su raitytais bažnyčių fasadais. Gerai, kad atsirado „Baroko dialogai“, nors jų siūloma baroko sklaida kiek vienpusiška - muzika, dar teatras. Jeigu dar ir Calderoną išleis - daug kam paaiškės platesnis baroko kontekstas.
 |
|
„Ruzvelto aikštės” barokas. Gintaro Česonio nuotrauka |
V. Jauniškis teigia, kad barokas Jums artimesnis nei „Ruzvelto aikštė„ ar „Dekalogas“, kad pastaruosius tik bandote prisijaukinti.
Tiek pat svarbūs ir mieli man yra ir „Ruzvelto aikštė„, ir barokas. „Ruzvelto aikštė“ nė kiek ne prastesnė - teatro gyvenime ji irgi įsitvirtino. O baroko, žinoma, negaliu išsiginti. Domiuosi juo labai seniai ir, beje, baroką, o ne „Ruzvelto aikštę" mėginu jaukintis.
Kuris iš baroko aspektų Jums artimiausias?
Vieno aspekto turbūt ir nėra. Barokas yra stilius, būdingas visoms meno rūšims. Tik tiek, kad vienose šalyse, tarkim, Italijoje jis pasireiškė architektūroje, skulptūroje, Ispanijoje, be architektūros, dar ir literatūroje. Žinoma, architektūros statiniai geriausiai matomi, bet ir baroko literatūra ne ką prastesnė. Tik tiek, kad muzikai, dramaturgijai perteikti reikia pastangų. Man įdomi pati baroko ideologija. Tai ir Tankredžio ir Klorindos trapumas, o „Nedėkingųjų šokyje„ - groteskas, ironija, persmelkta mirties pajautimo. Barokas yra kontrastų, šešėlių, iliuzijų ir jų žlugimo menas. Iš kitų didžiųjų stilių jis išsiskiria teatrališkumu. Teatras yra baroko saviraiškos būdas. Renesansas tik mėgdžiojo antiką - toliau nėjo. Barokas kaukės ir žmogaus santykį ištobulino iki filosofijos, priedo pasitelkė mistifikacijas, kaip, tarkim, dramoje „Gyvenimas - tai sapnas“. Lietuvoje barokas - tai dar ne visai pažinta epocha. Bet man kitkas yra mįslė - kodėl barokas pas mus dabar toks populiarus. Spektaklis „Gyvenimas - tai sapnas„ buvo žiauriai populiarus, Monteverdi taip pat, Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“... Taip yra - kultūra kaskart atsigręžia į tam tikrą epochą. Į Renesansą, XX a. pradžioje - į neogotiką, kai reikia tvirtų pamatų, tvarkos - į klasicizmą. Dabar - į baroką, krizės laikų meną.
O kaipgi baroko sklaida? Nuo rudens parodėte gal tik keturis Monteverdi spektaklius.
Ne, šešis. Dabar artimiausias spektaklis - pirmajame Operos festivalyje. Birželio 25 d. rodysim Rusų dramos teatre, buvusioje operoje. Toliau programos nesame sudarę. Mus kviečia į festivalį Sankt Peterburge, į Japoniją, Prancūziją, o Lietuvoje - nežinau... Reikia vadybos. „Banchetto musicale" yra koncertinė organizacija. O kas yra koncertinė organizacija, dargi senosios muzikos? Ji parengia koncertą, sukviečia publiką, dažniausiai negausią, kartą pagroja - ir viskas. Tada imasi naujo kūrinio. Spektakliai vienam kartui nedaromi - mums reikia teatro vadybininko. Pastatyt spektaklį nepakanka, ypač tokį. Labai ačiū VEKS´ui (Vilnius - Europos kultūros sostinė), kad Monteverdi buvo įtrauktas į 2008 m. biudžetą. Kitaip spektaklio galėjo ir visai nebūti. Kita vertus, kai pastatai, reikia numatyti lėšų ir sklaidai - rodymui. Bet tai ne VEKS´o, o vadybos problema.
Savo teatrą pavadinote „Utopia". Utopijos atsirado baroko laikais.
Renesanso pabaigoj... Mes nepretenduojam į socialines utopijas. Šiuo atveju „Utopia„ sietina tik su menu, o ne su visuomeniniu, valstybės gyvenimu. Andris Freibergas, vienas iš mūsų scenografų, yra sakęs: „Kurti meną yra utopija, bet jį kurti verta vien dėl to, kad tai yra utopija. - Bet kuris kūrinys taip ir liks utopija, nes tobulai jo įgyvendinti neįmanoma.“
Balandžio pradžioje numatoma Jūsų režisuojamo spektaklio pagal Shakespeare´o kūrinius premjera. Prancūzai priskiria šį dramaturgą barokui.
Lietuvoje Shakespeare´as klaidingai laikomas renesanso autoriumi. Barokui jis priskirtinas ne tik pagal gyventą laiką - manierizmo pabaiga, baroko pradžia, bet ir pagal savo dvasią, kūriniuose reiškiamas idėjas. „Vasarvidžio nakties sapnas„ - tai visiškai barokinė pjesė, čia yra ir perkeitimas, ir tariamas užmigdymas, sapnai. „Užsispyrėlės sutramdyme“ lordas pamato miegantį prasčioką - nusprendžia apgyvendinti šį rūmuose, paskelbti, kad tai 15 metų miegojęs lordas. Tai juk tas pats, kaip Calderono de la Barcos „Gyvenimas - tai sapnas„... Bet pradėkim nuo to, kas buvo Shekspeare´as. Aktorius iš Stratfordo prie Eivono - beraštis, baigęs nebent pradžios mokyklą? Dokumentai liudija, kad Williamas Shakespeare´as vertėsi nekilnojamuoju turtu - perpardavinėjo, nuomojo žemes, namus, be to, buvo „Globe“ teatro akcininkas. Nors knyga tuo metu buvo didelė brangenybė, testamente Shakspeare´as nė neužsimena apie jokias knygas, jokias pjeses. Abi jo dukros buvo beraštės. Jis pats vos įstengė pasirašyti. Išliko 6 jo parašai - visi skirtingi. Grafologų manymu, jie skiriasi todėl, kad yra rašyti neįgudusia ranka, nemokančio rašyti žmogaus. Kita vertus, nustatyta, kad dramaturgas Shakespeare´as mokėjo mažiausiai 5 kalbas. Tai liudija šaltiniai, kuriuos pasitelkdavo savo pjesėse, situacijos, kurias jose kūrė, ir posakiai - visa tai siejama su knygomis, kurios tuo metu dar nebuvo išverstos į anglų kalbą. Taigi Shakespeare´as puikiai mokėjo prancūzų, italų, ispanų, lotynų kalbas. Jo žodyną sudaro 20 000 žodžių, iš jų 3000 anglų kalbos naujadarų. Goethe´s žodynas - 9000, Dante´s - 8000 žodžių. Lig šiol yra mįslė, kas gi buvo Shekspeare´as. Stratfordiečiai linkę jį nusisavinti. Yra ir kitokių versijų. Spėjama, kad tai galėtų būti Francis Baconas, grafas Essexas, grafas Retlandas su žmona, netgi karalienė Elžbieta, labai žymus, 1593 m. žuvęs dramaturgas Christopheris Marlowe. Pastarasis yra vienas iš garsiausių Shakespeare´o laikų dramaturgų - jam prilygo tik Shakspeare´as ir Benas Jonsonas. Deja, į lietuvių kalbą nė vienas jo kūrinys vis dar nėra išverstas - Lietuvai jis žinomas tik iš Juozo Miltinio pastatyto „Volponės". Tas pat ir su Shakespeare´u. Iš 37 jo sukurtų pjesių į lietuvių kalbą išversta tik 17 - rusai kiekvienos pjesės turi po 4-9 vertimus. Taigi, dėl Shakespeare´o... Linkstama manyti, kad tai gana didelė, gerai sukurta mistifikacija, kuriai pasitelktas svetimas vardas. O tai jau grynas barokas...
Kalbino Zita Baranauskaitė-Danielienė
