Randasi vilčių, kad knygų apie teatrą pasirodymai vis dažnės ir greitai taps ne retais įvykiais, o normaliu reiškiniu. Tik ką pasirodė knyga apie ištisą baleto epochą – menotyros daktaro, baleto ir teatro kritiko Helmuto Šabasevičiaus studija „Šokiu išsakytas gyvenimas. Balerinos Leokadijos Aškelovičiūtės kūrybos bruožai“.
„Aškelovičiūtės epocha“ trijų XX amžiaus, 7-9 dešimtmečių laikotarpį apibūdino baleto artistė Jadvyga Jovaišaitė. Knygoje ir šokama per šį stebėtinai ilgą baleto žmogui laiką, pradedant nuo gimimo Vilniuje, studijos Pionierių rūmų balete, vėliau – Leningrado, o dar vėliau sustojant ties konkrečiais gausiais vaidmenimis kaip atskirais etapais, kasdienio darbo ar ištisos kūrybos. Kiekvienas jų palydimas itin gerai parinktomis ir paruoštomis nuotraukomis, – ir šis „šokis“ trunka ištisus 270 puslapių su detaliu vaidmenų teatre sąrašu ir smulkia bibliografija. Autorius nesiriboja vien vaidmenų studija – šalia gražių detalių, gyvinančių patį asmenybės kelią (šalia baleto vaikystėje Aškelovičiūtės aistra buvo ... futbolas) pateikti ir primabalerinos apmąstymai, baleto kritikų vertinimai iš tuometinės spaudos, kolegų mintys. Šokis, pačios Aškelovičiūtės noru, virto gyvenimo ciklu, prasidėdamas ir savanoriškai baigdamasis „Miegančiąja gražuole“. „Reta kuri baleto solistė gali atsisveikinti su scena tuo vaidmeniu, kuriuo ji debiutavo. Šie beveik trys dešimtmečiai paženklinti sunkiu kasdieniu darbu, repeticijomis,“ – rašė Aliodija Ruzgaitė.
Bet knyga labiau primena baletą, kurį mato žiūrovas, o ne sunkų studijinį darbą – ji pasižymi aukšta knygine kultūra, puikiu maketu, dosni nuotraukų ir teikia malonumą net ir vartyti, studijuoti vizualiąją scenos meno pusę. Leokadijos Aškelovičiūtės debiutą tuometinė primabalerina Sabaliauskaitė, įvardijo kaip „šventę visam mūsų teatro kolektyvui, visiems baleto teatro mėgėjams“, – taip ir ši knyga, tikimės, bus šventė pamėgusiems šį teatro meną.
Menų faktūros inf.
