Rugsėjo 22-ąją teatro laboratorija „Atviras ratas“ švenčia savo antrąjį gimtadienį. Lygiai prieš dvejus metus, 2006-aisiais, tuometiniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo pirmo kurso magistrantai kartu su savo specialybės dėstytoju Aidu Giniočiu įsteigė pirmąją Lietuvoje teatro laboratoriją „Atviras ratas“, kuriuos pagrindinę idėja kūrėjai pristato taip: „išdrįsti kalbėti – tai tas pat kaip išpažinti. Išpažindamas pažįsti save. Per save – kitus. Atvirai kalbėdami apie save kalbame apie savo kartą. Kelias nuo savęs pažinimo į kitų pažinimą – nesibaigiantis kelias. Tarsi užburtas ratas. Mūsų tikslas – atverti tą ratą. Prabilti atvira teatrine kalba. Teatrinėmis taisyklėmis. Apie kitus per save. Gydyti ir gydytis teatru.“
Per dvejus gyvavimo metus dalyvauta daugybėje teatro festivalių, forumų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, suvaidinta daug spektaklių, baigtos magistrantūros studijos, gautas oficialus teatro statusas.
Apie buvusį, esamą ir būsimą „Atviro rato“ gyvavimą ir sukimąsi su visais teatro aktoriais kalbamės ne tik gimtadienio, bet ir naujojo teatrinio sezono išvakarėse. (Rugsėjo 24 d. 20 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje „Atviras ratas“ autobiografinėmis improvizacijomis „Atviras ratas“ prasideda naujas kūrybinis teatro sezonas).
Kalbamės poros teatro gyvavimui svarbiausių sukakčių išvakarėse: artėja teatro gimtadienis, tuoj prasidės naujas sezonas. Norisi klausti, kokios mintys, kokios intencijos, viltys ir svajonės kyla pasitinkant dar vienerius savo teatro gyvavimo metus?
Benita: Jei atvirai – dažnai būdavo keista, kai išgirsdavau sveikinimus teatro vienerių, o dabar – ir dvejų metų gimtadienio proga. Kodėl? Ogi todėl, kad vieneri ar dveji metai atrodo kažkaip per mažai. Taip, gimtadienį skaičiuojame nuo oficialaus VšĮ „Atviras ratas“ įkūrimo, tačiau „teatras“ gimė daug anksčiau. Niekas negali pasakyti tiksliai, kada. Galbūt kiekvienam skirtingu metu. Bet pats „Atviras ratas“, idėja mus visus užkrėtė ir sujungė tikrai kur kas anksčiau.
Giedrius: Visada smagu sulaukti teatro gimtadienio. Nors dar tik antras... Bet smagu yra tai, kad mes išsilaikėm ir visai neblogai laikomės. Dar iki Naujųjų metų suplanuotos trys premjeros, tai, mano manymu, mūsų nedideliam teatrui yra daug. Ir norisi tikėti, kad mes ir toliau dirbsim kartu ir dar daug ką nuveiksim.
Jonas: Kai žmogus auga, jis stiprėja, daugiau supranta, sugeba daug daugiau pasakyti ir perduoti aplinkai – taip ir su teatru. Manau, kad „Atviras ratas“ kiekvienais metais keičiasi, stiprėja ir atranda vis naujų ir efektyvesnių teatrinės kalbos būdų, leidžiančių pasiekti, „paliesti“ žiūrovą, suteikti jam teigiamų emocijų.
Vytautas: Pirmi dveji metai buvo geri – produktyvūs, darbingi, kūrybingi. Ateinančiais metais, manau, nebijosime pažvelgti į save ir kitus kitaip – drąsiau, laisviau, aštriau.
Marija: Man viena iš brangiausių mūsų teatro pusių – vienybė. Juk baigę akademiją net nepagalvojome, kad galėtume išsiskirstyti po skirtingus teatrus ir miestus. Norėjome kurti kartu. Todėl ir galvojant apie ateitį, norėtųsi, kad išliktume reikalingi vieni kitiems taip, kaip šiandien. Taip, kaip prieš dvejus metus, įkuriant teatrą „Atviras ratas“.
Justas: Sezono pradžia žada vėl įtemptą repeticijų ir spektaklių grafiką. Bet, manau, svarbiausia yra ne tai, kiek suplanuota spektaklių, kiek gastrolių, kiek premjerų, o tai, kad šalia visų tų darbų, kurie jau tampa tam tikru mūsų gyvenimo būdu, mes, turėdami laisvą minutėlę, dar sugebam ir galim, šmaikštaudami ar rimtai, pasvajoti. Kad sugebame viens kitą išjudinti, užkrėsti kūryba ir savomis svajonėmis. Pasvajoti kartu apie ateitį, apie dabar galbūt dar neįgyvendinamus planus. Skaičiuojant jau trečius mūsų teatro gyvavimo metus, svarbiausia yra tai, kad tos viltys ir svajonės iš tikrųjų yra ir jų daugėja. Tai džiugina ir skatina toliau dirbti kartu. Manau, bet kuris teatras, bet kuris kūrėjas yra gyvas tol, kol sugeba svajoti.
Kiekvienas kūrybinis sezonas, jo pradžia visuomet žada nuotykį ir kuria tam tikrą intrigą: ar nauji darbai patiks žiūrovams, ar užsimegs kūrybinis dialogas ne tik su jais, bet ir su dabarties teatro reiškiniais ir kontekstu. Koks, Jūsų manymu, bus šis „Atviro rato“ sezonas?
Justas: Prisimenu praeitą rugsėjį. Pernai sezoną pradėjom dviem naujom premjerom, buvo labai įtemptas laikas, ir galvojau: „kitais metais galėsim kažkaip ramiau pradėti sezoną, nes bus jau keturi spektakliai“ . Atėjo šis rugsėjis ir suprantu, kad reikalai nė kiek nepasikeitė. Spektaklių padaugėjo, repeticijų padaugėjo, planuojamų premjerų nė kiek nesumažėjo. Tai žada, kad ateinantis sezonas bus dar intensyvesnis ir mums, ir žiūrovams. Mano manymu, bus įdomu, nes nauji planuojami ir jau įnirtingai repetuojami spektakliai turėtų įnešti naujų spalvų, naujų vėjų į mūsų teatro repertuarą. Žinoma, dar viena nauja spalva, kuri mane asmeniškai labai džiugina, yra tai, kad mes patys imamės režisūrinių darbų. Šiais metais pati pirmoji premjera bus Ievos Stundžytės režisuotas spektaklis vaikams „DiViDukas“, vėliau laukia dar kitos premjeros. Bus tikrai, tikrai įdomu.
Agnė: Aš galvoju, kad jis bus spalvingas. Nusimato naujos premjeros – plėsis repertuaras. Sezono metu, manau, dar nustebinsim vienas kitą naujomis idėjomis, kurios vystysis, ir kaip mūsų kolegos Justo Tertelio monospektaklyje sakoma, „prisivystys iki žiūrovo“.
Marija: Sezonas bus tikrai įdomus. Šiuo metu mūsų „Atvirame rate“ vyksta tikra teatrinė laboratorija. Repetuojam, rašom, ieškom, diskutuojam, ginčijamės. Ruošiame ne vieną premjerą. Kaip ir pirmajame mūsų spektaklyje „Atviras ratas“, taip ir šio sezono spektakliuose kalbėsime apie tai, kas mums svarbu, kas mus jaudina, galbūt – kelia juoką. Būsime ir nuoširdūs, ir ironiški. Teatro stebuklą kursime čia ir dabar. Gydysim teatru.
Ieva: Kupinas iššūkių. Kiekvienam individualiai ir visiems bendrai. Toks, manau, turi būti kiekvienas teatro sezonas – aštrus, maištingas, neramus ir tuo nepakartojamas. Visada kaip pirmas.
Judita: Man šis sezonas labai svarbus ir įsimintinas. Be kitų „Atviro rato“ teatro premjerų numatytas monospektaklis „Išlaisvinti Žaną“, kuriame aš vaidinu. Man tai labai svarbus aktorinis darbas ir, žinoma, didžiulis iššūkis sau.
Benita: Šis sezonas bus. Spektakliai, koncertai, repeticijos, eksperimentai, skaitymai, premjeros, gastrolės, kelionės, nauji bandymai, senų planų įgyvendinimas, pasiūlymai, kurių dar nežinom, nauji etapai, naujos ir senos kūrybinės kančios. Bus gera, bus sunku, bus liūdna, bus...visaip.
Ar pasiteisina lūkesčiai, ar įgyvendinamos tampa svajonės, kurios prieš dvejus metus Jus pastūmėjo įkurti teatro laboratoriją „Atviras ratas“?
Ieva: Mano nuomone, esam tikri laimės kūdikiai. Nors dirbame daug, tačiau tokioje profesijoje reikalingas ir bent truputėlis laimės. Drąsiai galiu teigti, kad mano svajonė išsipildė – dirbu teatre ir kuriu teatrą su žmonėmis, su kuriais mokiausi, iš kurių vis dar mokausi ir su kuriais noriu mokytis bei kurti toliau. Ir tai, kad mus vienija ne tik bendras požiūris, pojūtis, kūrybinės idėjos ar teatro laboratorija „Atviras ratas“. Tikėjimas teatru, supančiais žmonėmis, meilė jiems – turbūt svarbiausias aspektas mano kūrybiniame gyvenime.
Vytautas: Žinoma – juk mes darome tai, ką ir svajojome daryti. Esame ir kuriame, augame ir patiriame, keliaujame ir atrandame, dainuojame ir mylime visi kartu, jau trečius metus. Aišku, tai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti, ir džiūgauti, nes viskas pasiekta sunkiu darbu, ir ne visos akimirkos buvo saldžios. Bet jeigu dirbsime su meile, ateityje ir toliau turėsime ir džiugesnių, ir sunkesnių laikų, tačiau juk mes darome tai, ką mėgstame. Ir tai yra svarbiausia.
Marija: Kurdami teatrą prieš dvejus metus degėme vienu – noru kurti. Kurti savo bendraminčių rate. Turėti savo namus. Aišku, dėl to reikia kovoti kiekvieną dieną. Nuostabu, kad sutikdami savo teatro dviejų metų gimtadienį, mes tai turime.
Benita: ... o kažką turėti, reiškia būti atsakingam už tai. Mylėti, puoselėti, auginti. Taip, svajonės pildosi ir, svarbiausia, - gimsta naujos.
Vesta: Jei nebūtų išsipildžiusios mūsų svajonės tikriausiai nebūtų buvusio ir antrojo teatro gimtadienio. Svajonių vis daugėja ir labai malonu žinoti, kad yra su kuo jomis pasidalinti ir jas įgyvendinti.
Jonas: Visų pirma, pasiteisina žodis „laboratorija“ – dažniausiai neapsiribojame kažkokios vienos teatrinės krypties, stiliaus vystymu, kuriame laisvai, nevaržydami nei savęs, nei vienas kito, taip išliekame originalūs, skirtingi ir tarpusavyje, ir prieš žiūrovą.
Agnė: Susikūrėm baigę tą patį bakalauro kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Besimokant akademijoje, Aido Giniočio, mūsų kurso dėstytojo, dėka gimė nuolat besikeičiantis, kiekvieną kartą vis kitoks spektaklis „Atviras ratas“, paremtas mūsų autobiografijomis. Spektaklis, kuris neįmanomas be atvirumo. Spektaklis, kuris išlaisvina įvairiapusiškai, ne tik žmogiškąja, bet ir kūrybine prasme. Pajutome, kad norisi, įdomu kurti kartu ir turime ką pasakyti žiūrovams. Per tuos dvejus metus ne vienas kolega nustebino – gerąja prasme. Gimė nauji spektakliai, dainos, netgi pjesės. Taigi įkurdami teatrą, nesustojome – dirbame, kuriame kartu, vadinasi pirminiai lūkesčiai pasiteisina. O gyvuosim tol, kol mūsų svajonės bus susijusios su „Atviru ratu”.
Kaip per šiuos metus keitėsi „Atviras ratas“: teatro laboratorija ir to paties pavadinimo spektaklis, tapęs savotiška Jūsų vizitine kortele, Jūsų teatrinės kalbos ir formos raiškos būdu?
Giedrius: Viskas keičiasi, teatras – irgi. Tie žmonės, kurie įkūrė šitą teatrą, vis dar yra kartu ir, tikiuosi, kad bus. Nors gyvenime visko būna. Ir, ačiū Dievui, kad būna. O kaip pasikeitė – sunku pasakyti, turi praeiti daugiau laiko. Manau, mes dar ieškom savo veido. Svarbu nebijoti keistis ir ieškoti...
Jonas: Manau, „ratas“ sukasi ir tikrai nelėtėja, o tik stiprėja ir įgauna pagreitį. Svarbiausia, kad vis dar esame puiki komanda, gerai sutariame, esame vieni kitiems pakantūs ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Jaučiasi kiekvieno „ratiečio“ profesinis augimas, todėl kiekvieną dieną darosi vis maloniau kurti ir būti kartu.
Agnė: Šie metai buvo labai intensyvūs, dažnai vaidinome gastrolėse užsienyje ir Lietuvoje. Pastebėjau, kad per šiuos metus stipriai prasiplėtė „ratas“ – atsirado daugiau žiūrovų, daug jaunų žmonių, kurie nuolat domisi, vertina mūsų kūrybą. „Atvirą ratą“ dažnai vaidinome Lietuvos mokyklose ir po jo organizavome diskusijas su mokiniais. Jų metu mokiniai prisipažindavo, jog nenorėjo eiti, o atėjo, nes liepė mokytoja, teatro išvis nemėgsta, nes nepatinka, bet klausė, kur mes dar vaidinsim arba prašė atvažiuoti dar kartą. Susidurdami su skirtinga publika mes įgyjam vis daugiau patirties, kuri praturtina, tikimės ir stengiamės, kad toji patirtis būtų abipusė.
Judita: Spektaklis „Atviras ratas“, kaip ir žmonės, pasakojantys istorijas, keičiasi ir vis dar padeda geriau pažinti vienas kitą.
Eimantas: „Atviras ratas“ po truputį auga, plečiasi jo repertuaras, techninė bazė. Pačioje pradžioje teturėjome tuščias patalpas ir kelias gitaras, dabar turime daugybę muzikos instrumentų, nedidelę šviesos ir garso įrangą ir net tris kompiuterius. Kolektyvas taip pat labiau susivienijo: dažnai vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.
Ieva: Jis vis dar gyvas. Kartais skaudus, tačiau visada pasiilgstamas ir reikalingas. Jis vis dar atviras. Ir labai tikiuosi, kad toks išliks... Aišku viena: keičiamės mes – kinta ir spektaklis. Tačiau jo idėja vis dar tokia pati kaip ir prieš 4 metus – gydyti ir gydytis teatru.
Vytautas: „Atviras ratas“ keičiasi tiek, kiek keičiasi žmonės – t.y. „Atviro rato“ aktoriai ir žiūrovai. Mūsų pareiga – kartu su žiūrovu augti, domėtis, kurti, atrasti, suprasti. Mokyti ir mokytis iš kitų. Niekada nesustoti, nes judėjimas – gyvybė.
Benita: „Atviras ratas“ yra procesas, jis nuolat keičiasi. Kaip keičiamės mes, taip keičiasi ir viskas aplinkui.
Marija: Viskas dar tik prasideda. Bet matau, kad mūsų režisieriaus Aido Giniočio idėja apie įvairiapusiškų kūrėjų teatrą po truputį materializuojasi. Tarp mūsų yra žmonių, kurie bando režisuoti. Yra kuriančių dainas, rašančių pjeses, grojančių, dainuojančių. Esame jau ne tik aktoriai. Tampame savarankiškais kūrėjais.
Kalbėjosi Jūratė Čerškutė
