Režisierius Rimas Tuminas teigia, kad scenoje verta dirbti ne visą gyvenimą, o tiktai kol esi reikalingas.
R.Tuminas, parvažiavęs iš Maskvos, kur vadovauja J.Vachtangovo teatrui, Vilniaus Mažajame teatre stebėjo savo mokinių diplominius spektaklius. Ir atrodė laimingas. Apie džiaugsmo priežastis, apie darbo Maskvoje atmosferą su režisieriumi kalbėjomės prieš „Žuvėdros“ premjerą – būtent šią Antono Čechovo pjesę R.Tuminas parinko savo mokinių diplominiam darbui.
– A.Čechovo „Žuvėdra“ jūsų mokiniams – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplomantams – kaip koks palinkėjimas?
– Ko gero, tiesa. Tikrai tiesa. Tai savotiška deklaracija – gyvenimo, meno, teatro sampratos. Kaip sako Nina Zarečnaja: viena tik supratau – nesvarbu kaip mes rašom,ką mes rašom – svarbu tą daryti nuoširdžiai ir mokėti kentėti, nešti savo kryžių.
Todėl finale aš sustabdžiau veiksmą, vaidinimą, ir mes paskutinę spektaklio dalį atliekame sėdėdami, galbūt deklaruodami. Galima, žinoma, ją suvaidinti, bet pamatėm, kad nėra prasmės. Geriau išpažinti, suvokti, kad visi girdėtume, apie ką kalbama.
Po Naujų metų planuojame mūsų „Žuvėdrą“ įtraukti į Mažojo teatro repertuarą. Sausio mėnesį kaip tik būna pauzė teatre, ir mes ją užpildysime kai kuriais darbais, iš tų, kuriuos jūs matėte festivalyje „Tylos!”. Keturi ar penki pavadinimai – kaip jaunųjų programa.
– Sakoma, kad gerai turėti kur atsitraukti. Jūs iš Vilniaus atsitraukėte į Maskvą, iš Maskvos laisvai galite atsitraukti į Vilnių. Ar pajutote, kad toks gyvenimas – teisingas?
– Pajutau, kad atsitraukus nuo Maskvos yra geriau. Mano mokiniai suteikė tokią gražią viltį. Rudenį juos palikau – parengtus, pristačiusius ir apgynusius savo sumanymus. Studijuojančius aktorius palikau studijuojantiems režsieriams.
Grįžęs supratau, kad tokio darnaus darbos, sveiko ir darbingo įtūžio seniai nemačiau. Per juos aš kitaip žvelgiu ir į visą jaunimą. Akademinį, gatvės. Jie visi, atėję – tokie gražūs žmonės. Gal mes anksčiau į jaunus žmones nelabai atkreipdavme dėmesį, ieškodami juose kartų priešpriešos. Nieko panašaus. Jie taip supranta mus, stebi, neatsitolina, neatsisako. Jie subrendę.
– Jau visą sezoną praleidote Maskvos J.Vachtangovo teatre. Kaip jums šiandien atrodo – ar verta buvo?
– Ten? Mane sugundė „Sovremennikas“. Du spektakliai „Sovremennike“, pastovūs ryšiai su tuo teatru, rusiška mokykla ir žmogiškos vertybės, kurios būdingos rusų meno žmonėms, o teatralams - ypatingai, nuteikė mane, kad visi ten tokie.
Nors žinojau, kad J.Vachtangovo teatre visiškai skirtinga atmosfera, tikėjausi jau pažintos šilumos, paprastumo, demokratiškumo. O šitas teatras įnoringenis. Jis netgi pavojingesnis savo praeitimi.Ir „Sovremennikas“ turi praeitį. Visi turi. Tik skirtumas – kaip ją gerbia, ką brangina.
J.Vachtangovo trupė – pamestųjų teatras. Jie jau nebežino, kas tos tradicijos. Deklaruoja jas, o teatras išsiskaidęs grupuotėmis. Bandau juos suvienyti, kad jie pasijustų kaip ansamblis. Ne šeima, ne kolektyvas, o ansamblis.
– Kokiais būdais pamestųjų teatrui galima padėti?
– Paradoksalu: čia parvažiavęs dirbu su studentais, ir ten keletą mėnesių dirbau su J.Vachtangovo teatro mokyklos studentais. Paėmiau į J.Vachtangovo teatrą penkiolika jaunų žmonių. Kai kuriuos anksčiau dirbusius aktorius jau atleidau ir atleidinėju, nors to neketinau daryti, bet buvau priverstas. Aišku, sukėliau nerimo ir triukšmo.
Reikia per porą trejetą metų išauginti visiškai naują kartą. Priėmiau penkiolika jaunų, po metų liks gal devyni, vėl paimsiu keturis ar penkis, trečiais metais vėl atnaujinsiu trupę. Ir taip per kelerius metus išaugs nauja seno teatro karta. Ji gal pasijus kaip ansamblis. Pajus kolegos petį, pajus bendraamžį.
– O kaip tame teatre būdavo iki tol?
– Anksčiau į J.Vachtangovo teatrą priimdavo po vieną, po du. Numesdavo jiems liokajaus kostiumą: atseit, porą trejetą metų pastovėk scenoje kaip liokajus, ir po to gal... Bet nebe tie laikai. Jeigu trejus metus teatre jaunas žmogus nebedirba, jis tiesiog apmiršta. Jie lieka pažeistas.
Profesoriai, kurie juos mokė – pagrindiniai trupės aktoriai: Jurijus Jakovlevas, Vladimiras Etušas, Vasilijus Lanovojus, amžiną atilsį Michailas Uljanovas... Po šitais didžiuliais medžiais niekas neaugo. Vidurinioji J.Vachtangovo teatro aktorių karta labai silpna. Vienas kitas atsirado, išaugo – kaip Makoveckis, Suchanovas. Stiprios valios, neeilinio talento aktoriai, ir kino pastebėti, o tai irgi padėjo jiems išaugti. Jie išsprūdo.
Tai, sakau, ta pati situacija Maskvoje, ta pati ir čia. Kartais net painiojuosi, nes aplinkybės kartojasi. Studentų diplominiai spektakliai, jaunų aktorių ateitis, planai. Teatras – vis tiek jaunų žmonių užsiėmimas.
– Bet teatrai pilni būtent viduriniosios kartos, ir tie jauni su laiku ne jaunės. Ką, jūsų manymu, daryti vyresniam artistui, kuris tampa nebereikalingas?
– Reikia tam ruoštis. Po 45 – 50 metų tik vienas kitas lieka reikalingas. Vienetai.
Senti nemokam. Daugelis nemokam. Tampam irzlūs, pikti, aikštingi, nepatenkinti ne tik senatve, bet ir pačia situacija. Moterys aktorės moka gražiau senti. Gal prigimtis kita. O vyrai – kaip jie sunkiai sensta, kaip jie tai išgyvena! Čia didelė problema.
– Ar dirbdamas įvairių šalių teatruose, neradote taktiško, išmintingo sprendimo?
 |
| Rimo Tumino aktorių kursas prieš „Žuvėdros“ premjerą. Artūro Artiušenkos nuotraukos |
– Visi šito reikalo sprendimai – tik žiaurūs. Eit lauk ir viskas. Būti pasiruošusiam. V.Etušas, rodydamas pirštu į sceną, sakė: aš 60 metų čia, šitoje scenoje. 60 metų! Jaunimas klauso, jų galvose formuojasi suvokimas, kad taip ir reikia, ir jie jau svajoja apie 60 metų toje pačioje scenoje.
Taip, tai buvo. Bet dabar... Reikia išeidinėti ir iš viso jaustis svečiu. Atėjai į teatrą ir jauskis svečiu. Kai tiktai atrandi namus... Kai buvom jauni ir mums reikėjo namų, aš deklaravau, kad teatras turi būti namai. Bet reikia vis pratintis suprasti, kad tu esi laikinas svečias. Ne tik žemėj, bet pirmiausia – teatre.
–Yra ne tik moralinė, bet ir materialinė šito reikalo pusė. Ką jūsų patirtis sako apie paramą seniems artistams?
– Nebuvome pasiruošę tokiam gyvenimui. Jeigu jau taip atsitiko, kaip dabar yra, reikėtų turbūt tą patį finansavimą naudoti – ką mokėtum per darbo biržą, galima būtų mokėti per teatrą, iš dotacijos. Ką gi daugiau daryti.
– Ar galėtumėte papasakoti, kokia yra jūsų darbo vieta? Tarkime, J.Vachtangovo teatre. Ar atėjote į tą patį kabinetą, kur visi vadai sėdėdavo, ar kažką savo sugalvojote?
– Atėjau į ta patį ir liepiau palikti viską taip, kaip buvo – kaip matydavau pas M.Uljanovą, lankydamasis pas jį. Ten ir visi Simonovai dirbo – Jevgenijus, Rubenas. Palikau visa tai, kaip yra.
Bet kol nueinu iki to kabineto, pavargstu. Reikia toli eiti, tokiais labirintais. Visiems sutiktiems – „zdravstvujte“, „zdravstvujte“ – ir jau nuo to pavargsti. Jiems aš Rimas Vladimirovič, o jų tėvavardžių aš neprisimenu, tai man toks stresas kiekvieną kartą. Žinau vardus, pavardes, bet tėvavardžių...
Įėjęs pradedu nuo kavos, o po to norisi išeiti. Dažniausiai – į sceną. Iš scenos norisi dar toliau. Ir nėra tos vietos darbui. Man reikia švarko ir daug kišenių – viskas popieriukuose, pjesėje. Visa darbo vieta. Neprigyju jokiuose kabinetuose.
Man reikia tylos. Sakau, gyvenu kaip stoty. Kaip koks geležinkelio stoties viršininkas. Aplink žmonės, daug žmonių, tik kad be lagaminų. Noriu tiktai tylos ir gamtos. Gamta ir yra tyla. Baigėsi festivalis, turiu kaimą ir užsidarysiu jame.
– Žadėjote lietuvišką invaziją į Maskvos teatrą.
– Ir grasinu vis. Kai suvažiavo Faustas Latėnas, Jacovskis, Cholina, Statkevičius – kas planuotis, kas pradėti dirbti – pajutom tokius žvilgsnius... Gerai, gerai. Aš sakiau: atvėrėte duris į Europos pusę, tai būkit malonūs ir priimkite tolimesnius žingsnius, kad ne tik aš vienas dirbčiau.
Maskviečiai lyg ir sunerimo, kad šitiek daug mūsų. Ir kas jie tokie? Įtampa atsiranda. Tuo labiau, kad Rusija vis ieško „nacionalinės idėjos“. 2000-aisiais tai prasidėjo, puikiai atsimenu Nikitos Michalkovo monologą Kremliuje apie „nacionalinės idėjos“ paiešką. Vladimirą Putiną aš irgi pirmą kartą tada mačiau.
Stiprėjanti ekonomika ir atsirandantis vienpartinis valstybės valdymas turi grėsmę rusofobijai išsivystyti. Ypač „geltonoji“ spauda tuo užsiima. Naktinukais aš juos vadinu. Būtent jie nurodo, kas aš toks, iš kur, ką darau ir kad rusų kultūrą esu atsiųstas griauti. Aš neseku tos spaudos, bet man paskambina koks draugiškas balsas ir nuramina. Aš nustembu, nes pats nebuvau nieko radęs.
– Kai šalies prezidentas ateina į teatrą, tai garbė ar stresas?
–Tai prilygsta spektaklio sugriovimui. V.Putinas atėjo į teatrą, ir visos ovacijos – jam. Lyg kokio įvykio finalas. Kai jis pasirodė „Sovremennike“, įspūdis buvo toks, kad jau ir nebereikia vaidinti. Nes kaip aktoriams pradėti? Ir juos, ir mane apėmė pasipriešinimo jausmas.
Bet vaidinimas prasidėjo, prezidentas ėmė reaguoti – publika suprato, kad reikia jam padėti juoktis ir džiaugtis. Nes jeigu jam patinka, tai ir visiems patinka. Finale – ovacijos, nes jeigu prezidentui patiko, tai publikai – dar labiau. Tokia akcija.
Užtat po spektaklio, kai jau likome vieni, be korespondentų, įvyko visiškai normalus pokalbis. Jis žinojo, kad aš dirbu J.Vachtangovo teatre, pažadėjo sekti mano spektaklius, teatro reikalus. V.Putinas tada papasakojo, kokia sudėtinga federalinio pavaldumo teatrų situacija. Daug nevaidinančių aktorių, sutarčių nėra, darbo kodeksas prieštarauja bet kokiems žingsniams. Niekas nenori jokių skandalų, bet, kaip ir Lietuvoje, sklando nuomonės, kad reikia pereiti į sutartis.
Tačiau senųjų akademinių teatrų senbuviai, garsieji artistai yra galingi tarpininkai tarp valdžios ir teatrų. Jie gi laiko save Dievo atsiųstaisiais. Juos pajudinti, jų nuomone, reikštų pasikėsinti kone į valstybės pamatus. V.Putinas tą situaciją žino. Jis ją seka ir domisi.
– Kuo jūs pats domitės Maskvoje, išskyrus teatrą?
– Vengiu visų įmanomų vakarėlių, teatralų susitikinėjimų, televizijos laidų, kurios nori parodyti Rusiją užsieniečių akimis. Gyvenu vienišą gyvenimą. Teatras – namai, teatras – namai.
Su Sergejumi Makoveckiu statysiu A.Čechovo „Dėdę Vanią“, V.Lanovojui pasiūliau pjesę „Paskutiniai mėnesiai“, kurią Mažajame teatre vaidina Regimantas Adomaitis. Sakiau, štai vaidmuo, kurį vaidino Marcello Mastroianni, R.Adomaitis. Jis susidomėjo. V.Lanovojui – 70 metų.
Irinai Kupčenko pasiūliau „Tylią naktį“, kurią kažkada vaidino Monika Mironaitė. Pačiai I.Kupčenko dabar jau 60 metų. Iš tų abiejų spektaklių bus diptichas. O aš net nežinojau, kad I.Kupčeko – V.Lanovojaus žmona. Gerai išėjo – iš dviejų skirtingų pjesių bus diptichas apie tėvą ir motiną senelių prieglaudose. Apie išeinančius.
Rugpjūčio 22 dieną bus A.Cholinos „Moterų dainų“ premjera J.Vachtangovo teatre. Šoka ir jauni, ir pagyvenę, ir visi labai patenkinti. Lapkričio pradžioje mano premjera – Williamo Shakespeare‘o „Troilas ir Kresida“.
Vilniaus Mažajame teatre repetuojame Alessandro Baricco „Aistrų pilis“ ir tikiuosi, kad jau ateinantį sezoną imsimės Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Mistras“ apie Adomą Mickevičių.
