Zita Dobrovolskienė
|
|
|
Režisierius Rimas Morūnas. Nuotrauka: „Lietuvos žinios”, Ramūnas Danisevičius |
Naujojo
teatro „Menas“ pastatymo „Ekvus“ režisierius Rimas Morkūnas dar būdamas
studentas suprato, kad viską daryti reikia iki galo, ir tikina nebijąs
pralaimėti.
Džiaugiasi sutikęs talentingą aktorių
Praėjusį
sekmadienį teatras „Menas“ žiūrovų teismui atidavė dar vieną savo naują
kūrinį – vilniečio Rimo Morkūno režisuotą spektaklį „Ekvus“ pagal
Peterio Šeferio pjesę.
Šis
spektaklis jau buvo statytas Klaipėdos Pilies bei Panevėžio J.Miltinio
dramos teatruose. Panevėžyje premjera įvyko 1989 metais. Tuomet „Ekvus“
režisavo Algimantas Pociūnas.
Pernai
„Ekvus“ buvo pastatytas ir viename Londono teatre. Jame pagrindinį
vaidmenį atliko visame pasaulyje Hario Poterio vaidmeniu išgarsėjęs
Danielis Radklifas.
„Šiam
gabiam aktoriui, manau, buvo suteikta unikali galimybė „atšokti“ nuo
Hario Poterio, – įsitikinęs režisierius. Ir priduria: – Mano statytame
spektaklyje pagrindinį Alano Strengo vaidmenį atlieka taip pat puikus
aktorius Paulius Pinigis. Man didelė garbė, kad pasitaikė proga su juo
susitikti. Paulius be galo talentingas. Už tai verta dėkoti jo
mokytojams Vidmantui Fijalkauskui ir Elonai Karoblytei. Tai jie jį
atrado. Belieka tikėtis, kad Paulius, tarsi gėlė, bus laistomas.“
Patikėti
režisieriaus žodžiais sekmadienio vakarą turėjo progą pilna „Meno“ salė
– P.Pinigis, puikiai perteikęs 17-mečio herojaus, įvykdžiusio sunkų
nusikaltimą, išgyvenamus jausmus, žiūrovus pakerėjo uždegančia ir
įtikinama vaidyba. Salėje abejingų nebuvo – po spektaklio jam ir
kitiems spektaklyje vaidinusiems aktoriams – Vidmantui Fijalkauskui,
Elonai Karoblytei, Ovidijui Kazarinui, Sandrai Juzėnienei ir Jolantai
Miciūnaitei – žiūrovai ilgai plojo.
Trečias kartas nemelavo
Smalsu,
kodėl režisierius pasirinko itin sudėtingą, psichologine dvasia
persmelktą pjesę? Po metų 50-metį švęsiantis menininkas nusišypso: „Aš
esu įsitikinęs, kad mano gyvenime yra daug atsitiktinumų. Pjesė
parašyta hipių laikais. Į lietuvių kalbą išversta 1973 metais. Būtent
praėjus metams po Romo Kalantos susideginimo. Aš apskritai mėgstu
realybę gretinti su istoriniais įvykiais. Pjesėje įvertinamas jauno
žmogaus tiesos ieškojimas. Kol esi jaunas, turi dieviškų jėgų keisti
pasaulį ir save – arba savimi eini į kompromisą su pasauliu, arba
pasaulis įveiks tave. Svarbiausia įkvėpti jauną žmogų, suteikti jam
viziją.“
Pirmą
kartą apie dramaturgą Peterį Šeferį ir apie jo kūrybą Rimas sužinojo
būdamas dar aštuntokas. Tiksliau – prieš 37 metus. Tuomet jo brolis jam
atnešė mažą žurnalą, išleistą Anglijoje. Pasak jo, apie pjesę buvo
parašyta itin trumpai, tačiau vieną, kaip jis mano, esminę mintį
„pagavo“ – tai pjesė apie arklius. Tuomet jis suprato ir tai, kad pjesė
parašyta dviem žmonėms – psichiatrui ir pagrindiniam veikėjui.
Antrą
kartą Rimas prie „Ekvus“ prisilietė 1983-iaisiais, kai perskaitė
L.Vanagienės išverstą versiją. Tuomet būsimas aktorius ir režisierius
jau buvo įstojęs studijuoti režisūros ir aktorinio meistriškumo, tad
užsidegė noru suvaidinti pagrindinį herojų. Tačiau tuomet šis vaidmuo
jam pasirodė itin magiškas, o vėliau jį visai pamiršo.
Trečią
kartą į rankas paėmęs scenarijų, Rimas jo iš rankų nebepaleido ir
nusprendė jį paversti kūnu. Visa tai režisierius taip pat vadina
atsitiktinumu.
„Parašyti
šią pjesę Šeferį įkvėpė tikras įvykis. Jis iš draugo sužinojo, jog
vienoje netoli Londono stovėjusioje atokioje arklidėje šešiems arkliams
buvo išbadytos akys. Kiek vėliau, jau nusprendęs šią istoriją paversti
meno kūriniu, dramaturgas panoro susirasti tą draugą, tačiau jis jau
buvo pasimiręs“, – pasakoja režisierius.
Nnebijo pralošti
Kita
vertus, – pabrėžia Rimas, – šią pjesę daugelis skaitė, tačiau mažai kas
statė: „Kodėl Antono Čechovo pjeses stato kas tik netingi? Todėl, kad
jų siužetai paprasti. Čia gi yra atvirkščiai. Pjesė – itin drastiška,
persmelkta psichologinio presingo. Čia dominuoja 70-ųjų dvasia, kuomet
visuomenėje buvo daug prieštaravimų. Pavyzdžiui, pjesės herojus auga
auklėjamas itin pamaldžios motinos ir valdingo, tačiau ateisto, tėvo.
Jis dirba arklidėje ir turi erotinių ryšių su arkliais. Be to, čia
keliamas klausimas – kaip galima demokratinėje visuomenėje skverbtis į
asmeninį gyvenimą?“
„Dar
būdamas 23-ejų nusprendžiau, kad viską darysiu iki galo. Meno srityje
mes matome pačius gražiausius darbus, tačiau juk yra ir nepavykusių
atlikti. Aš nebijau, kad man nepasiseks, ir prisiimu visas nuodėmes.
Nebijau pralošti. Gebėjimas ramiai išanalizuoti klaidas – tikrasis
profesionalumas. Juolab kad tai, ką mes kartu su aktoriais, techniniu
personalu, teatro vadovais padarėme, esu patenkintas. Šiuo metu, šioje,
„Meno“ erdvėje, nemanau, kad padaryčiau ką nors geriau. Mums visiems
tai buvo didelis išbandymas, visi pasiekėme tam tikrą ribą, nors
tobulybei nėra ribos. Kita vertus, patyrėme daug streso, mat šiame
teatre dar nebuvo statoma tokio turinio pjesė. Tačiau verta pabrėžti –
kuo daugiau profesinio streso žmogus patirs, tuo greičiau jis suvoks,
kad būtent čia ir dabar prasideda jo profesija“, – aiškina R.Morkūnas.
Tiesa – daugiabriaunė
Kaip
sekėsi statyti? „Gana sunkiai, – prisipažįsta režisierius. – Pjesė savo
turiniu yra „sunki“, tačiau iki šių dienų joje gvildenami klausimai
išliko aktualūs. Mes gyvename tam tikrame kultūros kontekste. Mūsų
patirtis sunkiai skverbiasi į Vakarus, tačiau vakarėja. Nesuprantu,
kaip J.Miltinio dramos teatro režisieriui Algimantui Pociūnui tuomet
pavyko tai įgyvendinti... Šioje pjesėje daug kalbama apie tiesą. Ji
neturi vieno išraiškos būdo. Ji daugiabriaunė. Svarbu, kaip šią figūrą
pasuksi. Žodžiu, pjesėje apstu aštrių kampų. Be to, man labai pasisekė,
kad šiame spektaklyje suvaidinti psichiatro Martino Daiserto vaidmenį
sutiko puikus aktorius Vidmantas Fijalkauskas. Jis ne tik geras,
patyręs aktorius, tačiau ir tvirta parama man pačiam.“
Filmuotis pradėjo anksti
Rimas
Morkūnas gimė 1959 metais Vorkutoje. Pirmą klasę pradėjo lankyti
Vilniaus 22-ojoje vidurinėje, o tėvai liko tremtyje. Augo matriarchato
sąlygomis – apsuptas šiltos moteriškos tetų kompanijos.
Filmuotis
pradėjo anksti – būdamas studentas sukūrė kelis pagrindinius ir daugybę
epizodinių vaidmenų. Susipažinęs su dabartine žmona, teatro ir TV
režisiere Ramune Kudzmanaite, suprato, jog jaučia trauką ir
režisieriaus darbui. Dirbo televizijoje ir teatre. Įsimintiniausi, kaip
aktoriaus, darbai yra vyro vaidmuo populiariame Sankt Peterburgo
„Panoramos“ kino studijos seriale „Pelenės medžioklė“, o kaip
režisieriaus – dokumentinis filmas apie Paulių Normantą „Paulius“,
spektaklis apie Editą Piaf „Dienos ir dainos“ Nacionaliniame dramos
teatre, miuziklas „Bjaurusis ančiukas“ Liepojos dramos teatro scenoje.
Pats režisierius, save vadinantis dokumentalistu, teigia, kad
sunkiausia jam buvo statyti filmą „Ar pasaulis turi dvynį“ apie Tomą
Šerną.
Pirmąjį
pagrindinį vaidmenį Rimas suvaidino Marijono Giedrio filme „Sūnus
palaidūnas“. Po to buvo vaidmuo seriale „Pelenės medžioklė“. Studijuoti
R.Morkūnas pradėjo gana vėlai – būdamas dvidešimt trejų. Kaip sako pats
režisierius, jis ilgą laiką buvo hipis ir bastėsi po pasaulį – kelis
mėnesius gyveno Armėnijoje, vėliau – Uzbekijoje, apie metus – Sankt
Peterburge, kur bendravo būtent su hipiais. Tačiau dabar menininkas
tikina – šis gyvenimo etapas tapo istorija, tačiau ji visada bus itin
brangi.
