Ingrida Gerbutavičiūtė
 |
| Tero Saarinenas džiaugiasi retenybe – penkių dienų repeticijomis Vilniuje prieš premjerą. Sakari Viika nuotrauka |
Vilnius laimėjo choreografo premjerą prieš Londoną ir Niujorką
Sekantiems tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ tendencijas šiųmetinis „kabliukas“ neturėjo prasprūsti pro akis. Juoba kad ir jaukas buvo mestas itin toli. Nei Londonui, nei Niujorkui garsaus suomių choreografo Tero Saarineno pasauline premjera „Next of Kin“ (galimas vertimas – „Artimieji“) didžiuotis neteks – ja gegužės 9 d. galėjo džiaugtis vilniečiai. Apie naująjį choreografo darbą, spektaklių sumanymus ir kūrybines mintis kalbėjomės su pačiu Tero Saarinenu.
– Savo šokėjo karjerą pradėjote balete. Buvote Suomijos nacionalinio baleto primarijus, tačiau 1992 m. patraukėte į Rytus mokytis japonų butoh šokio technikos ir nepaliečių tradicinių šokių. Kas lėmė Jūsų apsisprendimą?
– Vidumi jaučiau, jog esu ribotas šokėjas, o 9-ojo dešimtmečio baletas man asmeniškai tebuvo ribota raiškos priemonė judesiais. Supratau, jog šokėjui vyrui balete sunku skleistis ir tobulėti, todėl nusprendžiau ieškoti naujų judesių, o kartu ir gilesnių šokio tradicijų, senesnių nei baleto istorija.
Į Nepalą nuvykau atsitiktinai, nors labai norėjau į Indiją. Buvau išvargęs nuo darbo, todėl norėjosi egzotikos. Tačiau nepaliečių tradicinis šokis, lyginant su japonų butoh šokiu, tebuvo mažytis indiškais papročiais besiremiantis kvantas.
– Ar šiuolaikinio šokio techniką įvardintumėte kaip tą meno rūšį, kuria kalbate žmonėms?
– Šiuolaikinis šokis – tai visų mano patyrimų išraiška, tačiau kategorizuoti šokio nenorėčiau. Yra daugybė šokio rūšių ir visos jos – kūniškas patyrimas ir sklaida. Galima jungti įvairias šokio rūšis, eksperimentuoti jų galimybėmis, tačiau svarbiausiu vis tik lieka šokėjo ir žiūrovo dialogas arba šokio turinys, bet ne jo technika.
– Šviesa Jūsų spektakliuose itin reikšmingą. Kodėl?
– Nors esu šokėjas ir tikiu kūno kalba, mane visgi domina vizualumas ir bendradarbiavimas su kitų menų atstovais. Juk spektaklio vienovė kaip tik ir yra atskirų menininkų indėlių rezultatas. Man labai įdomu dirbti su šviesų dizaineriu Mikki Kunttu, kurį pažįstu daugiau nei dešimtį metų, su kostiumų dizainere Erika Turunen ir multimedijos menininkais. Kiti menai šokio spektakliuose padeda perduoti mano žinią žiūrovams.
– Esate sukūręs šokio solo pačiam sau. Trupės repertuare yra ir Jūsų atliekamų solo, sukurtų kitų choreografų. Kurie Jūsų solo spektakliai Jums įdomesni?
– Sunku lyginti šiuos du įkvėpimo reikalaujančius procesus. Kurti solo sau pačiam – tai sudėtingas, varginantis vienišiaus darbas, todėl šio sprendimo imuosi retai. Man kur kas įdomiau dirbti su trupės šokėjais. Būti vien šokėju kito choreografo akyse taip pat labai svarbu ir sveika, tai praturtina kitokio matymo perspektyvomis. Kuo daugiau įvairovės – tuo stipresnė fantazija.
– Dauguma šiuolaikinio šokio choreografų savo spektakliuose kalba apie juos slegiančias problemas, vidines nuoskaudas. Jūsų spektaklių temos kur kas gilesnės ir globališkesnės.
– Aš taip pat kalbu apie žmonių netektis bei nuoskaudas, kurias, matyt, tik pakylėju į aukštesnį lygmenį. Meno kūrėjams įkvėpimas turėtų ateiti iš jų patirčių. Kiekvienam artistui sveika išreikšti tai, kas „verda“ jo viduje, tačiau saikingai. Vieni, tik pradedantys menininko karjerą, kuria asmeniškumų persotintus darbus, kitų asmeninės problemos pakyla aukščiau ir tampa suprantamesnės visiems. Tačiau scena neturėtų būti ta vieta, kurioje imamasi asmeninės terapijos kurso. Šiuolaikiniai spektakliai taip pat neturėtų būti gadinami paprastomis publiką linksminančiomis idėjomis ar grįsti komerciniais tikslais.
 |
| Tanja Ahola nuotrauka |
– Savo naujajame spektaklyje „Next of Kin“ gvildensite kolektyvinės pasąmonės, mūsų baimių šaknų ir žmonių artimųjų temas. Kaip gimė šios idėjos?
– Man visuomet įdomu analizuoti visuomenę ir atskirus jos narius; įdomu stebėti, kaip žmonės suranda vienas kitą ir kodėl. Su šviesų dailininku ir kostiumų dizainere ėjome žiūrėti eksperimentinių 3-4 dešimtmečių filmų ir analizavome nesąmoningai pasireiškiančias žmonių baimes.
Įsivaizduokite situaciją, jog miršta žmogus. Skaitant testamentą ir dalinant jo turtą žmonės tampa nevaldomi – prasiveržia jų gyvuliškumas, baimės bei psichologinės traumos. Ši košmarą primenanti situacija ir yra pirminė spektaklio idėja.
Naujasis spektaklis artimas teatro pjesei, nes grynojo šokio čia mažai. Norėjome sukurti spektaklį lyg filmą su garso takeliu, todėl pakvietėme kompozitorių Jarmo Saari, kuris ir tapo spektaklio „Next of Kin“ muzikuojančiu protagonistu.
– Dėl spektaklio „Next of Kin“ premjeros Vilnius varžėsi su Londonu ir net Niujorku. Kas lėmė, kad spektaklis visgi atkeliavo į Lietuvą?
– Visi trys miestai yra šio spektaklio koprodiuserių sąraše, todėl sunku išskirti vieną ar kitą priežastį. Mūsų sprendimą nulėmė daugybė veiksnių: tai ir šiltas vilniečių sutikimas festivalyje „Naujasis Baltijos šokis ´03“, ir puiki Lietuvos šokio informacijos centro organizacinė veikla su aukšto lygio festivaliu, ir programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ rengiamas Šiaurės – Baltijos šalių šokio susitikimas „Kedja“.
Premjera yra rizikingas dalykas, todėl pasirinkdami šalį bei teatrą galvojame apie žmones ir sceną, kuriuos jau pažįstame. Šįkart ypatingai svarbia tapo galimybė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuoti beveik savaitę, kas kituose teatruose nutinka itin retai.
– Gastroliuodamas ir dirbdamas apkeliavote pusę pasaulio. Ar galėtumėte išskirti vieną ar kitą šokio trupę, kuriai buvo įdomiausia kurti?
– Negaliu įvardinti nė vienos trupės, nė vieno teatro ar valstybės, nes šalys, jų papročiai, žmonių gyvenimo būdas yra labai skirtingi. Tačiau galimybė nukeliauti į svečią šalį, joje kurti, dirbti su įvairiomis trupėmis man labai svarbi. Kitur galiu išbandyti įvairiausius dalykus, kurių negaliu patirti su savo trupe. Kartais atradęs artimų mano sielai šokėjų kviečiu juos padirbėti savoje trupėje.
Gastroliuodamas svečiose šalyse jaučiuosi tarsi misionierius, nes spektaklius rodau ne tam, kad pasaulis galėtų susipažinti su mano kūryba, bet tam, kad žmonės įvertintų šokio kaip savarankiško meno svarbą ir suvoktų jo reikšmę.
– Koks yra Jūsų žiūrovas? Ar jaučiami publikos nacionaliniai skirtumai?
– Žiūrovai labai įvairūs, tačiau nacionalinių ribų nepastebiu. Neseniai gastroliavome Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Buvau labai nustebintas, kai į spektaklį atėjo šešiamečiai, septynmečiai vaikai. Prancūzijos publika labai spalvinga, o Suomijoje didžiąją dalį žiūrovų sudaro vyresnio amžiaus aukšto išsilavinimo žmonės. Tačiau mano taikinys yra kiekvienas žmogus: jaunas, senas, vyras, moteris, vidurinio ar aukšto išsilavinimo asmenybė. Siekiu, kad mano spektakliai pasiektų bet kurio žmogaus širdį, nes šokis kartais gali pasakyti daugiau nei žodžiai.
Integruojant kitus menus bei aukšto lygio technologijas šokyje prasidėjo tam tikra grandininė reakcija: džiugu, kad žiūrovų salėje nebesėdi vien šokio mylėtojai, čia renkasi ir teatro, ir kino, ir videoprojekcijų mėgėjai, šiuolaikinių parodų lankytojai, fotografai.
.
