 |
Jau nutilo aistros dėl naujojo „Boriso Godunovo“ pastatymo, užvirusios iškart po spektaklio premjeros. Šį kartą apstulbinti netikėto reginio rašė ne tik muzikos ir teatro kritikai, bet ir tiesiog kultūrai, menui neabejingi žmonės. Iš tiesų daugelis tikėjosi scenoje išvysti istorinę Rusiją, jei ne tiesiogine prasme – su prabangia, istorine scenografija, tai bent jau pajusti tą nenusakomos „paslaptingos rusiškos sielos“ gaivalą. Juk pastatytas Modesto Musorgskio – iš „kaulo ir kraujo“ rusiško kompozitoriaus – veikalas, kuriame ne tik siužetas, bet visų pirma muzika alsuoja minėta dvasia. Lenkų režisierius Mariuszas Trelińskis pateikė iš esmės kitokią, sakytume, „racionalią“ operos traktuotę, iš tiesų neatitikusią daugelio rašiusiųjų lūkesčių. Ir nors tiek lenkai, tiek lietuviai, regis, vienodai nutolę nuo Rusijos ir jos kultūros, o kita vertus, kaip kaimynai vienodai su ja susiję, vis dėlto mes jaučiamės esą didesni Rusijos ekspertai. Ne vienas mūsų kritikų į režisieriaus pateiktą siužeto aktualinimą reagavo tiesiog kaip į šventvagystę ir aptarinėjo patį tokio sumanymo leistinumą, gal net teisėtumą meniniu ir etiniu požiūriu. Tuo tarpu akylai garsaus savo tėvynainio operinę karjerą stebintys lenkų kritikai, kurių išties nemažas būrys apsilankė „Boriso Godunovo“ premjeroje, savo vertinimuose labiau linkę kalbėti apie režisieriaus pademonstruotą meistriškumą, spektaklio kokybę ir struktūros nuoseklumą, apie atlikimą, statytojo sumanymo iš anksto nekvestionuodami. Aišku, vertinimus lemia meninė patirtis, juk sakoma, kad vertinti reiškia lyginti. O kadangi kolegų lenkų šiuolaikinių operos pastatymų kontekstą, matyt, tiesiogiai formuoja ir dar „aršesnio“ modernisto ir „ikonoklasto“ Krzysztofo Warlikowskio operiniai darbai, pats klasikos sceninio šiuolaikinimo faktas jų nešokiruoja.
Tad pažvelkime, ką apie Vilniaus spektaklį rašo lenkų kritikai.
* * *
Spalvingas šou su palydovėmis
Adrianna Ginal
„Dziennik“, nr. 53, 2008 03 03
Mariuszo Trelińskio „Borisas Godunovas“ yra modernus operos reginys tikrąja žodžio prasme. Didžiausią įspūdį palieka Boriso Godunovo karūnavimo scena, primenanti po Kremliaus tribūnomis rengiamus paradus. [...]
Trelińskis savo rafinuotą pastatymą sąmoningai priešpriešina imperinei, auksinei ir purpurinei „Boriso Godunovo“ inscenizavimo tradicijai. Be to, jis atsisakė lenkiško veiksmo ir Marinos Mnišek siužetinės linijos, siekdamas sutelkti dėmesį į politinį žaidimą, paskutiniame veiksme perkeliamą į televizijos studiją. Ši scena, atrodo, labiausiai patiko žiūrovams. [...]
„Boriso Godunovo“ pastatymas, be abejonės, yra Trelińskio ir jo bendradarbių didelė sėkmė. Beje, nors kūrėjai svarstė, ar taip šiuolaikiškai suprantama operos meno tradicija nebus Lietuvos publikos pripažinta kaip per daug drąsi, žiūrovai pastatymą sutiko entuziastingai.
* * *
Godunovo gimimas ir žlugimas
Jacek Hawryluk, Lenkijos radijo korespondentas Vilniuje
„Gazeta Wyborcza“, nr. 53, 2008 03 03
Tai pirmas naujas Mariuszo Trelińskio pastatymas praėjus beveik metams po Vroclave režisuoto Szymanowskio kūrinio „Karalius Rodžeris“. Šį karta lenkų režisierius sukūrė spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (įsteigtame 1920 m.) Vilniuje, vienoje iš pagrindinių šalies kultūros įstaigų, kuri gali didžiuotis bendradarbiavimu su garsiais kūrėjais, pvz., Francesca Zambello, Gunteriu Krameriu, Robertu Wilsonu ir kt. Prieš mėnesį LNOBT meno vadovu tapo Robertas Šervenikas. [...]
Trelińskis savo stiliumi vaizduoja psichologinį pagrindinio veikėjo pjūvį, stengiasi atskleisti jo mintis, mąstymo būdą, tačiau visų pirma analizuoja valstybės valdymo metodus ir caro aplinką, kurioje gausu apsukrių politinių veikėjų. [...]
Tokia Vilniuje pasiūlyta „Boriso Godunovo“ interpretacija Rusijos prezidento rinkimų išvakarėse yra labai drąsus žingsnis. Niekam iš sėdinčiųjų salėje nekilo abejonių, kad kova už valdžią vyksta ne tolimame XVI šimtmetyje, o čia ir dabar. Kažkur labai arti. [...]
 |
Režisierius labai nuosekliai įgyvendina savo idėjas. Spektaklio pradžioje mūsų akyse žūsta vaikas, teisėtas sosto paveldėtojas, jo pralietas kraujas pranašauja ne tik tvirtos rankos valdžią, bet ir baigiamąją agoniją. Trelińskis nebūtų savimi, jei neparodytų scenų, pasižyminčių emocingumu ir informatyvumu – reginio pradžioje, kai matome susidorojimą su mitinguotojais ar valdovo nuvertimą nuo sosto, ceremoniją, gerai žinomą iš carinės Rusijos ar Tarybų Sąjungos laikų.
Juo toliau, juo labiau spektaklis skyla į fragmentus, o daugiausia abejonių kyla stebint veiksmo kulminaciją, t. y. Boriso agoniją. Tampame žiūrovais milžiniško televizijos šou, kai daug detalių, daiktų, veikėjų (įeinančių ir išeinančių) ir pop kultūros elementų sukuria labirintą be išėjimo.
Svarbiausia „Boriso Godunovo“ tema pasitraukia į antrą planą. Caras miršta kamerų ir monitorių, kurie dar neseniai rodė animacinio filmo „Na palauk“ fragmentus, šviesoje.
Trelińskio idėja, nors labai patraukli, pradeda irti. Universali drama virsta į kadrus suskaidytu filmu. Tam tikrais momentais žavi, tam tikrais – vargina. Opera turėtų būti karšta ir provokuojanti, tik tuomet ji gali išvengti pompastiškumo ir keistumo. Nenoriu, kad opera prievartautų mūsų jausmus, neleistų užmegzti intymaus ryšio su veikalu, neleistų reikštis mūsų vaizduotei ir emocijoms. [...]
Muzikinis spektaklio apipavidalinimas pakankamai geras – pritraukti geriausi Lietuvos operos solistai. Borisą įkūnijo puikiai vaidybos meną įvaldęs rusas Edemas Umerovas, jo balsas skambėjo tauriai, bet be reikiamo dramatizmo ir stiprumo. Robertas Šervenikas Musorgskio partitūrą atliko labiau lyriškai nei tragiškai. Ji neišsiskyrė kontrastais, kulminacija, stiprumu. Galima sakyti, skambėjo kaip kamerinė.
Tačiau niekas to neprisimins. „Boriso Godunovo“ pastatymas Vilniuje pateks į istoriją dėl sceninių sprendimų. Beje, o gal jis ten visai nepateks?
* * *
Valdovo mirtis kamerų šviesoje
Jacek Marczyński
„Rzeczpospolita“, nr. 53, 2008 03 03
Vilniuje Mariuszas Trelińskis pristatė spektaklį apie žiniasklaidą ir dabartinės valdžios paslaptis. Jis sukūrė stiprų, galima sakyti, žiaurų reginį, kartu neišvengė daugelio režisierių, bandančių aktualizuoti klasikinę operą, klaidų. [...]
Šiuolaikiniai teatro režisieriai dažnai bando klasikines operas derinti su savo tezėmis. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras palengvino Mariuszui Trelińskiui užduotį, pasirinkdamas pirmą „Boriso Godunovo“ redakciją, kurią vėliau kompozitorius pakeitė. Ši redakcija neturi lenkiško veiksmo, todėl režisieriui nereikėjo interpretuoti Musorgskiui itin svarbios temos: konflikto tarp išdidžios, katalikiškos Lenkijos ir atviraširdės, stačiatikiškos Rusijos. Vis dėlto liko daug buitinių scenų, kurios nesiderina su pasirinkta pastatymo koncepcija. [...]
 |
| Michailo Raškovskio nuotraukos |
Abejonių kelia karčemos pakeitimas palydovių firmos biuru, o scenai vienuolyne su Pimenu trūksta paslaptingumo. Mariuszas Trelinskis, atrodo, yra įsitikinęs, kad žiūrovas pasiduos sceninių vaizdų įtaigai. [...]
Iš didžiule vaizduote apdovanoto Mariuszo Trelińskio tikėjomės kai ko daugiau. Juk naudojant jau žinomus sprendimus vis dėlto galima išvengti schematiškumo – tai įrodė Borisas Kudlička. Šiuo metu scenografijoje madingas plieno sienas jis pakeitė besikeičiančiomis plokštumomis, spektakliui suteikusiomis daugiau emocijų nei kai kurios režisieriaus idėjos.
LNOBT kolektyvo solistai demonstravo tolygų meninį lygį, be didesnio individualumo, išskyrus Sergejų Grankvistą (Dmitrijus) ir Ievą Prudnikovaitę (smuklininkė). Bet Vilniaus teatras turi puikų chorą, o dirigentui Robertui Šervenikui pavyko parodyti Musorgskio instrumentuotės charakteringumą, nors muzikai pritrūko dramatiškumo. Kai kurias scenas žiūrovai stebėjo be entuziazmo, bet spektakliui pasibaigus nuoširdžiai plojo atlikėjams ir pastatymo autoriams. [...]
„Boriso Godunovo“ premjeroje dalyvavo Edinburgo festivalio direktorius Jonathanas Millsas. „Žaviuosi lenkų teatru, – pasakė jis, kalbėdamas su „Rzeczpospolita“. – Todėl šiemet, greta Mariuszo Trelińskio režisuoto „Karaliaus Rodžerio“, festivalyje parodysime Krzysztofo Warlikowskio „Dybuką“ ir Grzegorzo Jarzynos „Psychosis“.“
* * *
Politiniai žaidimai
Daniel Cichy
Savaitraštis „Tygodnik Powszechny“, nr. 10, 2008 03 09
Pristatydamas Vilniuje „Borisą Godunovą“ Trelińskis atsigręžė į rusišką operą. Tik vietoj filosofinių užuominų ir monumentalių scenų pasiūlė skausmingai tikrovišką politinį šou.
Peterburgo Marijos teatro vadovybė tinkamai neįvertino Modesto Musorgskio 1869 m. sukurtos operos „Borisas Godunovas“. Nors cenzoriai jau leido naudoti Puškino dramą, pagal kurią kompozitorius parašė kūrinį, tačiau dėl partitūros novatoriškumo, moters vaidmens ir meilės siužeto trūkumo buvo atsisakyta jį atlikti. Musorgskis nepasidavė ir iš naujo suredagavo operą, papildydamas ją lenkiškuoju veiksmu ir ryškia Marinos Mnišek partija. Lietuviškame pastatyme autoriai remiasi pirmąja kūrinio redakcija. Nors jai būdingi tam tikri instrumentuotės nelygumai, šios redakcijos dramaturgija yra sodresnė, daugiausia dėmesio sutelkiama į asmenybės tragediją. Lenkų režisierius galėjo eilinį kartą nupiešti nelaimingo, nereikalingo ir vienišo herojaus portretą. Bet naujame pastatyme nekaltumo praradimo mitui suteikiamas šiuolaikinis, ypač jaudinantis aspektas, o Trelińskis įrodė tikrai atsisakąs operų „tapymo“ stilistikos, partitūros įspraudimo į monumentalius kino kadrus ir einantis veikėjų „psichologinės analizės“ link.
Borisas Godunovas vaizduojamas kaip iš pirmųjų laikraščių puslapių nužengęs politikas, reikalaujantis paklusnumo ir galintis, siekdamas savo tikslų, bet ką nužudyti. Sąžinės graužatis, atmintyje iškylantis nužudytas Dmitrijus, baimė dėl sūnaus Fiodoro gyvybės suardo jo sukurtą tikrovės viziją. Klūpodamas žaidimų aikštelėje, susipykęs su dukra, gaudamas vis naujus pranešimus apie krizę šalyje ir galimą nuvertimą nuo sosto, jis iš visagalio žmogaus virsta silpnu vaiku. Pastatymo scenos primena dokumentinį filmą, rodomą siekiant mus perspėti. Žinia, istorija sukasi ratu, o jei buvo nusikaltimas, turi būti ir bausmė už jį. Todėl teisėto sosto paveldėtojo nužudymas iškils dienos švieson ir už jį bus atkeršyta surengiant egzekuciją televizijos studijoje. Deja, auka taps ir nekaltas Fiodoras, mirštantis ant merdinčio Godunovo rankų.
Tai labiausiai jaudinanti lietuviško pastatymo scena, be to, būdama kamerinė ir vykstanti skambant vis silpnėjantiems muzikos garsams, geba sukelti kraštutines emocijas. Didelis nuopelnas šiuo atveju tenka puikiai vaidinančiam Rusijos dainininkui Edemui Umerovui. Nors masinėse scenose, kurios turėtų skambėti galingai, jam pritrūko valdingo tono, o jo balsas orkestro fone skambėjo ypač blankiai (šioje vietoje itin gerai pasirodė Vladimiras Prudnikovas), užtat intymios mirties scenos moduliavimas buvo atliktas nepaprastai.
Dirigentas Robertas Šervenikas dirigavo orkestrui gerai, ir tiek. Per premjerą ištempto atlikimo tempo nepavyko prisodrinti intensyvių garsų ir dėl to negebėta atskleisti nostalgiškų muzikos gaidų. Geriau, daug dinamiškiau, orkestras grojo antrą vakarą. Trelińskio nuostabiai sukurtoms Dmitrijaus žudikų ieškančios minios puolimo ir milicijos bandymo ją suvaldyti scenoms Šervenikas suteikė nervingumo ir pripildė jas draskančių muzikos garsų. Muzika skamba vis garsiau, harmonija plečiasi, o ritmas vis greitėja. Godunovo karūnavimo sceną jis pabrėžė monumentaliu gestu, tankiu ir vientisu muzikos skambesiu. Galingai skambantis choras puikiai derėjo su plevenančiomis vėliavomis, kaip stygos išsitiesusiais kariais, partijos uniformas vilkinčiomis nedrąsiomis moterimis, dvasininkais ir vaikais, savo gestais papildančiais valdovą šlovinantį mitingą, kuris priminė tarybinių laikų paradus.
Deja, greta ypač įdomių pastatymo fragmentų ir patraukliai skambančios muzikos, spektaklyje buvo ir blankių vietų. Nepaisant režisieriaus pasitelktos kinematografinės patirties, spektaklio dramaturgija ne kartą užstringa. Daugiausia problemų kelia kulminacinė scena televizijos studijoje. Dėl daugybės nuorodų į popkultūrą, dabartinę politiką ir gausaus veikėjų būrio nukenčia pasakojimo aiškumas. O juk Trelińskis teisingai pasirinko simboliką. Jurodivas slepiasi už Marylino Mansono, simbolizuojančio komercijos laikų prieštarautoją ir laikomo savotišku antikristu, figūros.
Animacinio filmo „Na palauk“ kadrai, staiga pradedantys jungtis su nuo prologo pasirodančia nužudyto vaiko zuikio kauke, sukelia su muzika neturinčių asociacijų, o į frakcijas suskirstyta publika primena politinių šou dalyvius. Gaila, kad idėja į sceną perkelti etine prasme nevienareikšmį žiniasklaidos pasaulį sušlubavo dėl saiko stokos.
Bandymas perskaityti Musorgskio kūrinį per politinę prizmę buvo pavojingas dalykas. Ypač Vilniuje, kur ne tik prisimenamas tarybinės bambagyslės nutraukimas, bet ir iki šiol gajūs lenkų ir lietuvių antagonizmai. Trelińskis išvengė kaltinimų dėl pigaus didaktiškumo ir konkrečių tautinių interesų skatinimo. Nors režisierius drąsiai apibūdino politikos ir žiniasklaidos pasaulį, jo „Borisas Godunovas“ yra universalaus pobūdžio perspėjimas. Tik, o gal net perspėjimas.
Iš lenkų kalbos vertė Teresė Vyšniauskaitė, parengė Beata Baublinskienė
