 |
| Komedija „Princesė Turandot“ sukurta Šiaulių teatro 75-mečiui. Mariaus Macevičiaus nuotrauka. |
Vasario 26 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prasidės tradicinėmis tapusios Šiaulių dramos teatro gastrolės. Kaip įprasta, teatras pristato per metus sukurtus naujus darbus, ir jų šįmet bus trys.
Tačiau gastrolių pradžiai atvežtas didžiulio pasisekimo sulaukusi, specialiai Šiaulių teatro 75-mečio jubiliejui sukurta Carlo Gozzi komedija „Princesė Turandot“. Šį dviejų dalių tragikomišką vaidinimą, išvysime jau šį antradienį, vasario 26 d. 18 val.
Prieš 75 metus Boriso Dauguviečio režisuotu „Princesės Turandot“ spektakliu prasidėjo Šiaulių dramos teatro kūrybinis kelias. Koks buvo pirmasis spektaklis, šiandien galime tik spėlioti – archyvuose liko tik kelios nuotraukos ir paviršutiniški, subjektyvūs įspūdžiai to meto spaudoje. Šiandieninę „Princesę Turandot“ 2006 m. režisavo Keistuolių teatro režisierius Aidas Giniotis. Jo kūrybinis braižas ryškus ir šiame spektaklyje. Tai įspūdingas, skoningas teatrinis šou, kuriame apstu dainų, šokių, improvizacijos, būdingos italų commedia dell‘arte lengvam ir ritmingam stiliui. Kaip po premjeros rašė Menų faktūroje Nomeda Šatkauskienė, „šiame spektaklyje aktualizuojamas visas vidinės fabulos apie Princesę Turandot kontekstas, neslepiant, kad spektaklis vyksta čia ir dabar tam tikromis kultūrinėmis (teatro jubiliejus) ir finansinėmis aplinkybėmis (sužinosite, kiek uždirba aktorius ir kiek kavos puodelis kainavo pirmosios premjeros metu ir kiek dabar). (...) iš tikrųjų ši istorija, primenanti eilinę pasaką suaugusiems, „sekamą“ iš televizijos ir kino teatrų ekranų, atsiduria tarsi antrame plane. Labiau už Turandot mestus išbandymus ir meilės viziją, žiūrovo sąmonėje įsirėžia ryškus teatrališkumo pojūtis“.
 |
| Salomėja – Inga Norkutė |
Vasario 27 d. 18 val. laukia susitikimas su Arvydo Juozaičio pjese „Salomėja“, kurią režisavo Albertas Vidžiūnas. Čia vaidina Inga Norkutė, Rolandas Dovydaitis, Monika Šaltytė ir kiti.
Dviejų dalių dramoje siekiama atspindėti Salomėjos Nėries gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais: Ufoje ir Maskvoje. Tai pasakojimas apie dramatiškas poetės klajones po Rusiją, darbą Kremliuje bei Lietuvių atstovybėje Maskvoje, kas lemtingai įtakojo jos kūrybinį kelią, užtraukė Lietuvių tautos išdavikės vardą.
Kūrinyje, pasak režisieriaus, dominuoja du leitmotyvai. Vienas jų – pagrindinis – silpnos sveikatos sūnus Saulius, kuriam ji besąlygiškai pasišventusi, kad jis turėtų kuo geresnes sąlygas išgyventi badmečiu Sovietinėje Rusijoje. Kitas svarbus žmogus poetės gyvenime – jos draugas Petras Petrovičius Veržbiliauskas, socialinio aprūpinimo komisaras, kuris emigracijoje ją ir jos sūnų globoja.
Arvydo Juozaičio pjesę režisierius sako pasirinkęs dėl temos kontraversiškumo ir noro analizuoti žmogaus būties pasirinkimo klausimą. Alberto Vidžiūno pasirinkimą taip pat įtakojo režisieriui įdomi karo ir pokario tema: „Salomėja Nėris ir karas. Tai jau yra drama. Ir toji drama įdomi pati savaime. Kaip išgyventi motinai, atsakingai už vaiko gyvenimą, kaip išlikti oriam menininkui, kuomet kyla įtarimai dėl vertybių pasirinkimo, matant Sovietų agresijos mastų augimą. Trėmimai, represijos, baltarusio komunisto poeto Jankos Kupalos savižudybė išmuša poetės komunistinio idealo pagrindą, ji lieka dirbti Lietuvių atstovybėje, suvokdama, jog vienintelis tikras dalykas jos gyvenime tai – sūnus, kurio, beje, spektaklyje realiai nepamatysime, jo buvimas tik juntamas, kaip Salomėjos idee fixe, kaip gelbėjimosi ratas visuotiniame pakrikime″.
 |
| Režisierė Regina Steponavičiūtė inscenizavo romaną „Trys draugai“. ŠDT archyvo nuotraukos |
„Toks jausmas, kad aš, kaip Salomėja, atliksiu misiją, norėsiu už viską atsiprašyti visų žmonių. Ji atsiprašinės šiame spektaklyje″, – sako pagrindinio vaidmens atlikėja Inga Norkutė.
Vasario 28 d. 18 val. laukia susitikimas su kelių kartų paauglyste, kuomet neatsitraukiant buvo skaitomas Ericho Marijos Remarque‘o romanas „Trys draugai“. Režisierės ir inscenizacijos autorės Reginos Steponavičiūtės pasirinktas žanras – melodrama. „Trys draugai″ – spektaklis apie draugystę ir tragišką meilę. „Trys herojai – skirtingi, bet vieno likimo: buvę kareiviai, kuriems draugystė – vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Jie geba jausti akimirkos žavesį, paslaptingą gyvybės šauksmą. Jų gyvenimo būdas – apsimestinai lengvas ir nerūpestingas. Gyvenimas taip ir tekėtų sava vaga tarp senų prisiminimų ir mebliuotų kambarių ponios Calevski pensione, jei ne Meilė. Tokia, kuri ištinka, o ne atsitinka ar surandama”, – rašoma spektaklio pristatyme.
Ir tikrai ne apie meilę kalbėjo Henrikas Ibsenas savo pjesėje „Lėlių namai“ („Nora)“. Kokia bus Sigito Račkio interpretacija, pasirinkus antrąjį pavadinimą? Ar dar įmanoma pasakyti ką nauja šiandien apie moterų emancipaciją? O gal pasirinkta tema bus visiškai kita? Tai išvysime kovo 1d. 18.30 val. Vilniaus Mažajame teatre. Spektaklyje vaidina Jūratė Budriūnaitė, Vytautas Kaniušonis, Inga Norkutė, Nomeda Bėčiūtė, Rolandas Dovydaitis ir Antanas Venckus.
Menų faktūros inf.
