 |
| Scena iš spektaklio „Witkacio pratybos. Pamišėlis ir vienuolė“. Nuotrauka iš KVMT archyvo |
Vasario 10 d., sekmadienį, 17 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre gastroliuos Stefano Jaraczo teatras iš Olštyno (Lenkija). Į Klaipėdą atvyksta šio teatro vadovai ir teatro- studijos prie Jaraczo teatro nariai. Spėsiantiems įsigyti bilietus (pagal spektaklio sprendimą vietų skaičius itin ribotas) bus parodytas spektaklis pagal kultinio lenkų dramaturgo Stanislawo Ignacijaus Witkievicziaus – Witkacio pjesę „Pamišėlis ir vienuolė“.
Tai groteskinė absurdo arba juodoji komedija. Jos veikėjai – išprotėjęs poetas Valpurgijus, temperamentingos vienuolės, neprognozuojamas gydytojas Burdygielis magiškoje psichiatrijos ligoninėje panyra į lengvai juntamą nusikaltimo ir aistros atmosferą. Visą tai lydi humoristinė forma, įspūdingos dekoracijos, groteskas ir pramoga, kurie publiką provokuoja griausmingai kvatoti!
Olštyno teatras, pastatytas 1925-aisiais, Lenkijoje žinomas ne tik klasikinės dramaturgijos pastatymais, bet ir unikalia teatro-studijos (analogiški teatrai-studijos egzistuoja prie žymiausių teatrų veikia Maskvoje) veikla. Šios teatro studijos nariai ne tik puikiai vaidina, bet ir yra išties gerai įvaldę savo kūną, jie puikiai dainuoja bei šoka.
Jaunieji lenkų aktoriai gali teisėtai didžiuotis savo tėvynainių Witkievicziaus, Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo – pasaulinį pripažinimą pelniusių Lenkijos avangardistų – kūrybiniu palikimu. Tai kokią dramaturgiją jie „skaito“ dar tik pradėję aktorystės studijas, kitų Europos bei Amerikos teatrų aktoriams yra pasiekiama žymiai vėliau.
Olštyno teatro vadovai, be abejo, neatsitiktinai tarptautiniam projektui, provokuojanačiam tarpvalstybinį trijų kultūrų teatro vyksmą pasirinko Witkieviczių.
Witkieviczius (1885-1939) – pjesių autorius, prozininkas, filosofas, meno teoretikas, eseistas, narkotinių medžiagų, spalvų tyrinėtojas, dailininkas, eksperimentuodavęs ir meninės fotografijos srityje – kultinė persona ne tik Lenkijos kultūriniame kontekste. Jis per savo dramų veikėjus siekia atskleisti egzistencinę būties paslaptį, jo herojai išgyvena savo pačių asmenybių unikalumą; jie ilgisi metafizinių pojūčių. Sceninio pasaulio reliatyvumas Witkacis pjesėse sukuria žaidimo teatru įspūdį, kuris pabrėžia sąsajų su tradicine vaidyba bei iliuzijos nutraukimą, jo kūrybai būdingos netikėtos peripetijos, o teatro leksika įkūnija „programinę nesąmonę“. Witkacis buvo psichologizmo ir realizmo, jo vadinamo meno „viduriavimu“ scenoje, oponentu ir Grynosios formos teatre šalininku. Šioji forma publiką turėdavusi veikti formaliai, bendro scenos vaizdo struktūrą pažadindama per „metafizinius pojūčius“. Witkacis 38 dramas. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje jis jau buvo vadinamas absurdo teatro pirmtaku. Jo pjesės buvo išverstos į keletą dešimčių kalbų, vaidinamos daugelyje Lenkijos ir daugiausia Vakarų Europos, o taip pat ir JAV teatrų.
Spektaklio „Witkacio pratybos. Pamišėlis ir vienuolė“ režisierius – Krzysztofas Rościszewskis, scenografė – Ewa Strebejko, choreografė – Tatiana Asmołkowa.
Parengta pagal Klaipėdos muzikinio teatro inf.
