 |
| Edita Stundytė. Akvilės Anglickaitės nuotrauka |
Jaunai šokėjai ir choreografei Editai Stundytei 2007-ieji buvo itin darbingi. Pernai ji pristatė du naujus šokio spektaklius „Nuskausminimas“ ir „Pilkas laikas“, dalyvavo Loretos Juodkaitės šokio projekte „Šokis mieste“, kūrė choreografiją „Kristupo vasaros festivalyje“ pristatytam muzikiniam vojažui „Keistos istorijos“ (rež. Linas Mikuta). Šiuo metu ji rengiasi vasario 5 d. įvyksiančiai šokio spektaklio „Apie tyrąją Erendirą“ premjerai. Spektaklį pagal Gabrielio García Márquezo novelę „Graudus negirdėtas pasakojimas apie tyrąją Erendirą ir jos nevidonę močiutę“, choreografė kuria Anželikos Cholinos šokio teatre, kuriame yra sukūrusi nemaža šokio vaidmenų. Spektaklyje, pasakojančiame jaunutės mergaitės, dėl sudeginto namo vergaujančios savo senelei ir tam, kad atlygintų jai skolą, už pinigus parsidavinėjančios vyrams, istoriją, šoka Rūta Juodzevičiūtė, Aušra Gineitytė, Donatas Bakėjus, Nerijus Tauskus, Tomas Dapšauskas, o scenografiją ir kostiumus kuria Edita Januškevičienė.
Kas paskatino šokio spektakliui pasirinkti G. G. Marquezo novelę?
Tiesą sakant, noras pastatyti spektaklį pagal šį kūrinį gimė vos perskaičius novelę, taigi jau seniai. Patraukė pati literatūra, jos atmosfera ir vidinė nuotaika. Literatūros, žinoma, tiesiogiai į sceną neperkelsi, tačiau man tai savotiškas išbandymas. Dar sunku pačiai vertinti, pavyks ar ne. Nuo pradinio sumanymo ir įsivaizdavimo viskas labai pasikeitė: ir scenovaizdis, ir įvairūs sprendimai.
Negaliu sakyti, kad spektaklis apie mane. Mane domina pati priklausomybė nuo kito žmogaus, noras ištrūkti, nesuvokimas, kad iš tikrųjų tu niekam nepriklausai, kad gali būti laisvas. Laisvės instinktas tūno kiekviename žmoguje ir reikia tik mažo impulso, kad viską suprastum kitaip ir galėtum įveikti praktiškai visas kliūtis. Erendiros istorija man daugiau kaip visuma, kaip forma vidiniams išgyvenimams perteikti.
Ar tai bus siužetinis spektaklis?
Taip. Net išlaikysime chronologinę įvykių seką. Tačiau įsiterps vidinių išgyvenimų, atsivėrimo scenos, tarsi vidiniai monologai. Šie inkliuzai turėtų atskleisti, kas sieja visus tuos personažus, kuo jie kitokie. Žinoma, visas spektaklis sukasi aplink pagrindinę veikėją – Erendirą. Literatūros, aišku, tiesiogiai nepapasakosi: spektaklyje šoka tik penki šokėjai, o kūrinyje – daugybė personažų, daugiausia vyrų. Nusprendžiau, jog scenoje užteks ir trijų, nes Erendirai visi jie – kaip vienas. Jie eina, eina, eina ir niekuo neišsiskiria. Tiesa, vienas iš jų nusprendžia jai padėti, ir ji tikisi jo padedama išsilaisvinti. Tačiau vis dėlto Erendira juo savotiškai manipuliuoja: norėdamas jai padėti, tas vyras įvykdo žmogžudystę, nužudo jos senelę, nes ji pati to padaryti negali. Tiesiog kitos išeities jai nelieka. Kai kas nors yra tavo šeimininkas, kai kam nors vergauji, nebemąstai, tiesiog taip gyveni, kol suvoki, kad galo tam nėra ir niekada nebus. Tada ateina laikas kitokiems, net drastiškiems, spendimams, ir nebesvarbu, skriaudėjas – močiutė ar kas kitas.
Esi švelnus žmogus, bet savo spektakliams renkiesi itin aštrias temas. Jie dažnai atveria kraštutines būsenas.
Būtent tai man ir įdomu. Norisi kurti ką nors priešinga tam, koks esi. Nors kas žino, kokia esu iš tikrųjų, gal net pati nežinau. Kūryba suteikia galimybę išbandyti visiškus kraštutinumus. Prieštaringas ir Erendiros personažas: tyra nekalta mergaitė, kuri beveik nesipriešina, tyliai prisiima kaltę ir yra pasiryžusi už ją atkentėti, tačiau toji tyli kančia ją užaugina ir ji tampa tarsi laukiniu žvėrimi. Manau, kad mums visiems yra tekę ištverti, iškentėti kokį nors pažeminimą, priklausomybę nuo kito žmogaus, nors paskui pagalvoji, kad buvo neverta. Man įdomus toks patyrimas.
Mus formuoja aplinka, tėvai, mokykla, mums duoda tam tikras knygutes, žiūrime tam tikras laideles ir dažniausiai tai savaime suprantama, taip ir gyvename. Bet vėliau įvyksta kažkas, kas sukrečia, ir supranti, kad viskas ne visai taip ir kad iš tikrųjų gali būti kas tik nori, ir gali daryti, ką nori, esi laisvas. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Štai ir kraštutinumai.
Manau, kad moteriai tai ypač svarbu. Vyras turi žinių ir remiasi per daugelį amžių susiformavusia patirtimi. O moters pasaulėžiūra ir pasaulėjauta susideda iš gyvo patyrimo, iš to, ką ji pati padaro, pajaučia, kaip ji pati supranta. Žinios taip pat svarbios, bet, ko gero, moterys jaučia daug stipresnį empirinės patirties poreikį. Man taip atrodo. Vyrams gal irgi taip pat, bet man atrodo, kad moterims tai daug svarbiau. Gal todėl, kad moterys jautresnės?
 |
| Šokėjos Aušra Gineitytė ir Rūta Juodzevičiūtė spektaklyje „Apie tyrąją Erendirą“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Kai kūrei „Pilką laiką“, kalbėjai apie grožį bjaurume arba bjaurumo grožį, o kaip šiame spektaklyje?
Palyginti su „Pilku laiku“, šis spektaklis bus kur kas tradiciškesnis. Tačiau su Rūta Juodzevičiūte, atliekančia Erendiros vaidmenį, ieškojome ir kiek iškreiptų kūno formų. Naujojo spektaklio choreografija balansuos tarp gražių, visiškai šviesių bei lyrinių ir kampuotų, iškreiptų, užlaužtų judesių. Man judesių kombinacijos dėliojasi kaip sakinys. Tarsi rašai, rašai, tada padedi tašką. Yra ir trumpų žodžių, ir taškų, kablelių, begalinių daugtaškių, skaičių – nesvarbu, yra kažkoks raštas, hieroglifai, spektaklis dėliojasi kaip tekstas. Tai man pasirodė įdomu. Gal ne visada viskas pavyksta, bet tokia mano siekiamybė. Man tai gražu ir atrodo prasminga.
Tai jau ketvirtas Tavo spektaklis, tačiau pirmą kartą pati scenoje nepasirodysi. Koks jausmas?
Geras jausmas. Galiu daugiau pamatyti, aprėpti visumą. Be to, niekada nedirbau su tiek daug žmonių. Įdomu, kai šokėjai savaip interpretuoja ir prisitaiko prie mano choreografinės stilistikos. Kai kurie iš jų atranda ir šį tą nauja. Labai smagu dirbti, kai žmonės bando ką nors nauja ir mato, kad jiems pavyksta, ir jiems patiems tai savotiškas augimas, pažinimas. O kartais ir man tenka prie jų prisitaikyti.
Viską pamatyti, sudėlioti istoriją, sukurti visumą – man didelis iššūkis. Žinoma, Anželika Cholina, kaip meno vadovė, mane konsultuoja, duoda daug gerų patarimų.
Iki šiol Tavo spektakliai buvo pristatomi kaip nepriklausomi projektai, dabar pirmą kartą kuri konkrečiam teatrui.
Tai tarsi naujas žingsnis, kitas etapas. Labai dėl to džiaugiuosi. Apskritai noriu išbandyti kuo daugiau su šokiu, teatru ir net kitais menais ar išraiškos formomis susijusių galimybių. Tai taip pat formuoja patirtį. Galbūt čia taip pat atrasiu ką nors nauja. Net jei spektaklis repertuare išsilaikys vos metus, vis viena labai smagu.
„Apie tyrąją Erendirą“ – jau trečiasis Tavo šokio spektaklis sukurtas per nepilnus metus. Iš kur tiek jėgų ir energijos?
Tikrai? Apie tai net nepagalvojau. Matyt, ilgai miegojau, dabar kaip šovė... Turiu tik tokį atsakymą.
Kalbėjosi Goda Dapšytė
