 |
| Egidijus Stancikas. Erlendo Bartulio („Lietuvos žinios”) nuotrauka |
Tikėjote, kad laimėsit konkursą?
Taip. Pergale tikėjau, nes akivaizdžiai jutau, jog kolektyvas manimi pasitikėjo jau tada, kai buvau laikinuoju teatro vadovu. Ir tas žmonių supratimas man buvo kaip ženklas. O kai sužinojau, kad laimėjau konkursą, tai džiaugsmas dingo ir prislėgė atsakomybė.
Dabar svarbiausia - susidėlioti ir sustyguoti darbą. Bandomasis laikotarpis buvo labai sudėtingas, nes reikėjo suplanuoti gruodžio mėnesio repertuarą. Pavyko puikiai. Suvaidinome penkiasdešimt du spektaklius ir pinigų uždirbom. Tai buvo visų grandžių, viso kolektyvo susiklausymas, kuris dar kartą paliudijo, kad tai teatrą mylinčių žmonių kolektyvas, kurie suprato sudėtingą situaciją ir surado dar kartą fizinių jėgų darbui. Atliko jį už visą kolektyvą, nes diduma techninio personalo darbuotojų dėl susidariusios situacijos buvo palikę teatrą.
Taigi gruodis buvo įtemptas, bet vaisingas. Ir man, kaip teatro vadovui, labai geras egzaminas, kurį išlaikiau. Jeigu taip seksis dirbti su žmonėmis ir toliau, tai turėtume neblogai gyventi ir ateityje.
Kaip gaivinsite Kauno dramos teatrą?
2007 m. po vasaros atostogų sugrįžus į teatrą jau sklandė nuotaikos, kurios bylojo apie masinį darbuotojų išėjimą. Aš, kaip teatro meno tarybos pirmininkas, vadovei sakiau, kad bręsta negeri dalykai ir reikia suklusti. Gal ir buvo planuojama, bet buvo nesuspėta užbėgt įvykiams už akių ir prasidėjo masinis darbuotojų išėjimas iš darbo. Buvo sustabdytas spektaklių rodymas.
Nežinau, kodėl, netgi nacionalinis transliuotojas, skelbdamas, kad laimėjau konkursą, pasakė, jog teatre vyko aktorių maištas. Tai visiška netiesa. Krizę išprovokavo jų išėjimas iš teatro dėl mažų atlyginimų. Geras specialistas gerai uždirba, o teatro galimybės labai ribotos, nes yra koeficientų ribos. Laiku nesuteikta darbuotojui motyvacija, kad jis jaustų pastovų ir savo augimą, ir kartu savo darbo įvertinimą ir priveda prie panašių situacijų. Juk po truputėlį nuolat reikia darbuotoją paskatinti. Pirmiausia suskaičiavome pinigus ir pakėlėme žmonėms atlyginimus, kiek įmanoma. O dabar jau laukia antras etapas, reikia pažvelgti ir į aktorius. Norisi nors po truputėlį ir aktoriams didinti algas, ypač tiems, kurie teatre labai užimti.
Kauno dramos teatras nemirs?
Tikrai ne. Akademinis taip, jis jau miręs. To vardo atsisakyta prieš keletą metų. Gaila, nes tai buvo tarsi simbolis, išryškinantis tradicijas. Bet pavadinimas paprastai nieko nekeičia. Juk žmogaus vardas ar pavardė dažnai neatskleidžia žmogaus esybės. Tik bendraudamas su žmogumi pajunti jo gerąją ir blogąją energiją, o vardo gali net nežinoti, bet jauti, kad jis tave veikia. Taip ir teatras. Jis nemirs. Ne nuo mūsų jis prasidėjo, ne su mumis ir baigsis. Visais laikais teatras buvo kaip žmogaus žaidimo, susikaupimo ir kūrybinio, dvasinio skrydžio šviesos link raiškos forma.
Kodėl Gintaras Varnas paliko teatrą?
Režisierius G. Varnas jau buvo parašęs pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo tuometinei teatro vadovei I. Pukelytei, kuri ir patvirtino jo prašymą. Gaila, kad jis pasitraukė.
Aktoriams su režisieriumi G. Varnu dirbti įdomu, nes jis žino, ko nori. Aiškiai sugeba įvardyti savo tikslus ir, aktoriui dirbant su G. Varnu nepirmą kartą, juos sieja kūrybinis susikalbėjimas. Manau, ateityje dar išvysime režisieriaus G. Varno naujų pastatymų, nes mūsų teatre jis turi išugdytą savo aktorių komandą, su kuria ir jam pačiam dirbti įdomiau, nes vieni kitus supranta be žodžių.
Kada teatras sulauks naujo meno vadovo?
Mano supratimu, šiuo metu, atsisakius G. Varnui teatro meno vadovo pareigų, tikrai yra netikslinga meno vadovo pareigybė. Kodėl? Todėl, kad šių metų pabaigoje, mažiausiai dvejiems metams, bus uždaryta didžioji scena, prasidės remonto darbai. Didieji spektakliai bus rodomi kituose teatruose ir kitose scenose. Sumažės naujų pastatymų skaičius. Jie bus statomi kamerinėse teatro erdvėse. Bet po remonto mūsų teatras bus vienas moderniausių teatrų Baltijos šalyse. Į tokį teatrą ne tik norės atvažiuoti ir kitų šalių teatrai su savo pačiais geriausiais spektakliais, nes bus visai kitos techninės galimybės, bet ir garsiausi režisieriai norės įgyvendinti savo kūrybinius planus. Štai tada ir iškils meno vadovo pareigybės poreikis.
Jūsų teatro modelis...
Labai paprastas – repertuarinis, pirmenybė klasikai, patikrintiems laiko dramos kūriniams. Repertuaras formuojamas trupės pagrindu. Norėtųsi, kad teatre dirbtų puikūs savo srities specialistai. Taip pat, kad teatre dirbantieji jaustų, jog nuo jų priklauso teatro sėkmė, kad jie didžiuotųsi, jog dirba Kauno dramos teatre.
Sau esu užsibrėžęs tikslą, kad 2010 m. gruodžio 19 d. teatras savo devyniasdešimties metų jubiliejų švęstų naujai rekonstruotame teatre. Tokia siekiamybė, ar tai pavyks, priklauso nuo mūsų susikalbėjimo su Vyriausybe, nes ji finansuoja remonto darbus.
Norėčiau, kad kūrybinio proceso eigoje susiformuotų įvairialypė stipri ir darni trupė, tęsianti garbingas šio teatro tradicijas.
Repertuaras. Koks jo likimas?
Tas repertuaras, kuris buvo, jis ir išliks. Nesiruošiu atsisakyti nė vieno režisieriaus Gintaro Varno spektaklio.
Mes turime labai daug rimtų, solidžių spektaklių šiandieniame teatro repertuare. Bet, vykdant žiūrovų apklausą, jie pasigenda šviesesnio, žmogų šiek tiek praskaidrinančio, lengvesnio turinio spektaklių. Manau, atėjo laikas atsigręžti į klasiką. Į tai, kas jau laiko patikrinta, ir į tai kas yra tikra. Rudenį režisierius J. Vaitkus ruošiasi statyti Šekspyro dramą „Timonas Atėnietis“. Kiekvienais metais norėtųsi, kad būtų pastatyta po vieną Lietuvos klasikos pjesę. Šįmet pradedame nuo V. Krėvės „Žento“. Pats dar kartą perskaičiau tą pjesę prieš priimdamas sprendimą. Tai puiki pjesė, puikus, nuostabiai gražių personažų ansamblis.
Ši pjesė mums svarbi dėl dviejų dalykų. Pirma, kad turėtume spektaklį, skirtą gastrolėms, nes didžiąją sceną uždarysime remontui. Aišku, teks ieškoti naujų erdvių, kad galėtume išsaugoti tuos spektaklius, kurie yra sukurti didžiajai scenai. Taip pat, kol turime žaviąją aktorių veteranų kartą, o juos mes ne tik branginame, bet ir mylime, tai tikrieji mūsų scenos perlai, todėl iš repertuaro nebus išimtas spektaklis „Amerika pirtyje“.
Labai trūksta spektaklių vaikams.
Vaikams spektaklių beveik nebevaidinama dėl remonto. Todėl tą tradiciją atgaivinsime pasibaigus remonto darbams. Dabar kartu su teatro mokyklėle „Mano teatras“ statomas spektaklis „Liūdnas Dievas“. Taip pat vaidinamas spektaklis „Anderseno gatvė“.
Kitos erdvės. Kokios jos?
Netekus mums dėl remonto darbų didžiosios scenos, kalbėsimės su Muzikiniu teatru, norėtųsi, kad jie suteiktų galimybę antradienį, trečiadienį rodyti spektaklius jų scenoje. Toks kultūrinis pasikeitimas būtų labai sveikintinas. Yra VDU didžioji salė, kurioje taip pat būtų galima rodyti spektaklius. Aišku, „Girtutis“. Bet tai geografiškai nepatogi vieta.
Ar planuojat kviesti naujų aktorių?
Kuriant naują spektaklį, jei nebus teatre reikiamo aktoriaus, kuris galėtų vaidinti būtent tą vaidmenį, tuomet reikės kviesti. Reikia jaunimo, reikia vyrų, nes kiekvienoje amžiaus grupėje yra vos vienas ar du. Taip pat reikalingi itin charakteringi aktoriai, kad būtų galima formuoti įvairialypę trupę.
Jūs žmogus iš savo aplinkos. Tai privalumas, ar trūkumas?
Būti žmogumi iš savo aplinkos , viena vertus, gerai, nes daug ką žinai, bet ir blogai, nes reikia griežtumo, tvirtos vadovo pozicijos, tačiau matai ne tik pareigybę, bet ir žmogų. Ir tada tą žmogiškumą, pareigybę, atsakomybę bandai suvokti kaip visumą. Blogiausia, kad diena labai trumpa, pritrūksta laiko. Durys neužsidaro, žmonės ateina su problemomis ir toji problema, kokia ji bebūtų, bet jam ji atrodo pati didžiausia. Norisi įsiklausyti į kiekvieno poreikį ir padėt. Tuomet ir kalbėt ir reikalaut iš žmogaus turi teisę.
Ar Jobo knygai laiko surandat?
Dabar man „Darbo kodeksas“ tampa stalo knyga. Kažkada perskaityta Jobo drama paskatino skaityti ir kitas Šventojo Rašto knygas. Biblija - tai knyga, su kuria reikia būti. Laikau ją nuolat atverstą.
Ir taip siekiat išminties?
Taip. Juk žinios, protas žmogui yra labai svarbu, bet reikia siekti išminties. Ji ateina per patirtį, per klaidą, per įsiklausymą į akimirką, į žmogų, į savo laiką.
Neišpuiksit?
Nemanau, nematau priežasties, dėl ko taip turėčiau elgtis. Esu ir noriu išlikt paprastu žmogumi. Nesu visažinis. Todėl ir kviečiu visus: intelektualus, verslininkus, politikus, kad savo patirtim ir galimybėm padėtų teatrui gyvuoti. Juk Kauno dramos teatras yra visų mūsų teatras.
Kalbino Audronė Lapenienė
