Lietuviškos pjesės užsienio teatruose – itin retas reiškinys, ir jei reikėtų prisiminti istoriją, į galvą ateina pirmiausia Jono Jurašo statyti Juozo Glinskio „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ bei Aušros Marijos Sluckaitės „Zekai“, pasirodę Niujorko Theatre for the New City. Ir tai buvo 1978 ir 1981 metais.
Kitų atvejų – paskiros išimtys, pjesės, pasirodžiusios „socialistinio lagerio“ šalyse (Sauliaus Šaltenio „Škac, mirtie...“). Ir šiandien jau galima stebėtis ir didžiuotis, kad net trijų lietuvių dramaturgų debiutinės pjesės (!!!) sausį pasirodys Londono Southwork Playhouse teatre, išverstos angliškai ir vaidinamos britų aktorių.
 |
| Southwork Playhouse plakatas lietuvių festivaliui |
Atvirkščias kelias
Kartus juokas, bet kai neišeina normaliai, tenka per aplinkui. Kai Vilniuje gaištama su Menų spaustuvės rekonstrukcijomis, ji pusei mėnesio emigruoja į Londoną.
Kitoje Temzės pusėje tiesiai prieš Londono Tauerį esančiame teatre, įsikūrusiame viename traukinių tunelių, visai šalia Londono požemių, kur kasnakt turistams apsireiškia Džekas Skerdikas, įvyks mažas Menų spaustuvės surengtas „Lietuvių festivalis“: Gabrielės Labanauskaitės „Skaudžiausia“, Dovilės Katiliūtės „Lėlė“ ir Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos“ (angliškai pervadintos į jiems labiau suprantamą kitą dainą, „Goodbye My Love“) bus suvaidintos po 9 kartus. Joms kai kuriais vakarais antroje dalyje akompanuos kiti lietuviški ingredientai – fojė kabės nuotraukų paroda apie lietuvių dizainą, atskirus koncertus surengs Tomas Dobrovolskis, savo naują CD koncertu pristatys Asta Paulauskaitė, bus parodyti Audriaus Stonio, Giedrės Beinoriūtės, Mariaus Ivaškevičiaus, Vytauto V.Landsbergio, Petro Savickio dokumentiniai ir trumpametražiai filmai.
Kitas „atvirkščias“ kelias – kai Lietuvoje nesukuriama dramaturgų mokymo sistemos, jos ieškoma kur nors toliau. Taip prieš keletą metų Menų spaustuvėje atsirado programa jauniesiems dramaturgams „Rašanti karta“, kur seminarus vedė režisierė ir dramaturgijos specialistė Svetlana Dimcovič, statanti įvairiuose Londono teatruose. Paaugliai, turintys ambicijų tapti scenos žodžio meistrais, buvo supažindinti su dramos rašymo technikos elementoriumi, tačiau iš tų entuziastų nedaug teliko norinčiųjų tęsti. Šios programos pergalingas finalas ir įvyks 2008 m. sausį: režisierė atsirinko tris lietuvių pjeses ir jas šiandien jau repetuoja su tam specialiai suburta aktorių komanda, kurias pristatys sausio 7-26 dienomis.
Londonas nėra atsitiktinis taškas: čia jau seniai klesti įvairios dramos rašymo metodikos, žmonės studijuoja šią sritį dramaturgijos mokyklose, pagaliau naujų pjesių ir naujų vardų pristatymui 1956 m. buvo įkurtas ir „Royal Court“ teatras, atsidaręs Johno Osborne‘o „Atsigręžk rūstybėje“. Todėl Didžioji Britanija gali pasiūlyti begales pjesių kūrimo technikos modelių. Todėl ir šis „Rašančios kartos“ finalas nereiškia vien pačių pjesių pristatymo kaip naujamečio saliuto. Gruodį dramaturgai buvo nuvykę į Londoną ir stebėjo, kaip angliškai tariamas jų žodis ir kas kitos šalies aktoriams (o per juos – ir žiūrovams) yra suprantama, aišku, aktualu, skauda ar juokinga.
Kas yra kas ir kodėl?
 |
| Repetuojamos lietuvių pjesės. Autoriaus nuotrauka |
Metodika atrodo pažįstama, nenauja ir visiškai nekalta: angliškai statomos pjesės, o dramaturgai tai stebi ir aiškinasi su aktoriais tarpusavyje įvairiausias problemas. Bet svetima terpė ir kalba visiškai atriboja nuo galimų sentimentų ir susimirkčiojimų su pažįstamu kontekstu: kalba anglų, ir tuščiais žodžių žaismais neišsisuksi – stoja veiksmas. Kontekstas nežinomas ir dramaturgams per pirmuosius susitikimus reikia atsakyti į begales „kodėl?“. Kodėl „Skaudžiausia“ herojus gėjus ir kaip su tais gėjais Lietuvoje (Londone – nors ganykis po vaivorykščių laukus)? Ar senelė yra šeimos archetipas ar konkretus personažas? Jei konkretus – tuomet ji kieno mama – tėvo ar motinos? (Dramaturgė nepagrindžia to, ir senelės pjesėje nelieka). Ar scena „vėliau“ reiškia tą patį vakarą, ar kitą dieną, ar net metus?
Mariaus Macevičiaus pjesė buvo apskritai „išversta“ tarsi išvirkščiai: mes matėme jos pastatymą Kauno dramos teatre, ir čia buvo pasakojama „normali“ istorija apie Antaną, bandantį išgelbėti vaikystės namus, kuriuos patikli motina, dirbanti Anglijoje, nori parduoti ir pinigus investuoti į kažkokį miglotą restoranų verslą. Svetlana Dimcovič į viską pažvelgė nuo Jungtinės Karalystės krantų: motina nori gelbėti sūnų ir atvyksta tvarkyti jo gyvenimo. Beveik susilažiname su režisiere, ar ji įrodys motinos gerumą pjesėje nepakeitusi nė žodžio.
Režisierė kartais stebisi – kodėl staiga įdomiai užsuktos pjesės įklimpsta ir nejuda toliau? Kodėl kartais jos išsprendžiamos metafiziškai, simboliškai, bet ne realiame lygmenyje? Ar čia autoriai kalti, kad nežino, kaip pabaigti, ar čia atsakomybės prieš pjesę stoka? Ji vis pabrėžia, kad vienas pagrindinių dramos rašymo dalykų yra beveik rutiniška sistema: kiekvieną dieną rašyk ir vis studijuok kiekvieną žodį, klausk savęs, ar jis tikrai reikalingas ir ką jis suteikia veiksmui. Ir dramaturgai prakaitavo taip, kad patiems prieš save būtų ramu.
Tačiau repeticijose klesti didžiulė britų taktika, atidumas kiekvienam žodžiui, bandymai ne keisti, o aiškintis. Tokios pagarbos žodžiui retai kur pamatysi – ir tai Britanijoje netgi susiję su autorinėmis teisėmis: parašyta pjesė jau yra saugomas objektas. O žvelgiant į britų aktorius, kurie taria tekstą, kartais pasidingoja, kad žiūri kažkokį TV serialą: jų gestai, intonacijos, manieros profesionaliai tikslios ir nugludintos, bet matytos daugkart ir daug kur. Tačiau subūrus trupę iš įvairių aktorių per tris savaites su ja pastatyti tris pjeses yra daugiau amato, o ne meno klausimas. Ir tai mūsų dramaturgams yra taip pat nauja. Po pirmojo susitikimo, į kurį, neslėpsime, jie ėjo kiek skeptiškai nusiteikę, jų akys tiesiog švytėjo: taip jų kūrybos dar niekas nenagrinėjo ir tokių klausimų nepateikė, tokio dėmesio nerodė.
O režisierė mato dar vieną ir labai esmingą šios dramaturginės mokyklos aspektą: pasitikėjimo. Svarbu, sako ji, kad dramaturgai imtų tikėti savo žodžiu, savo statusu, savimi, o jau tada atsiras ir atsakomybė, ir noras toliau kurti.
