 |
| Cezaris Graužinis: laukiamas ir apdovanojamas svetur, nepaisomas tėvynėje. Raimondo Urbakavičiaus nuotrauka |
Keturiasdešimtmetis režisierius Cezaris Graužinis penktadienį grįžo iš Atėnų su geru bagažu – apdovanojimu už geriausią režisūrą ir pasiūlymais kurti Graikijoje dar du spektaklius.
Nuo rugpjūčio C.Graužinis yra Helsinkio „Viirus“ teatro meno vadovas, o Vilniuje režisierius dirba su „cezario grupe“, kurią sudaro jo išugdyti aktoriai.
Rudenį įvyko C.Graužinio spektaklių premjeros Kroatijoje ir Slovėnijoje.
Sakytum, tai sėkmingai susiklosčiusi kūrybinė biografija. Geriau įsižiūrėjus, tai tipiškas šiandienos talentingo lietuvių teatro režisieriaus likimas: laukiamas, skatinamas ir apdovanojamas svetur, nepaisomas tėvynėje.
Tai, kad C.Graužinis neturi jokių garantijų kurti Lietuvoje, nėra išskirtinis atvejis. Tokia čia kultūros sistema – abejinga ir nepaslanki kiekvienam.
Tačiau Kalėdų išvakarėse su režisieriumi, parsivežusiu tviskantį Graikijos teatro ir muzikos kritikų prizą, kalbėjomės apie šalis, kuriose jis turi normalias sąlygas profesionaliai kūrybai.
* * *
– Į Graikiją šį kartą vykote ne dirbti, o priimti apdovanojimo už spektaklį „Dafnis ir Chlojė“, kurį jūs pastatėte Atėnų „Poreia“ teatre?
– Ne, skridau tartis dėl tolesnio darbo. Mane pakvietė Graikijos nacionalinis dramos teatras ir Atėnų teatro festivalis, kuris vyksta tris vasaros mėnesius ir ten atvežama faktiškai viskas, kas šiuo metu pasaulyje yra įdomiausia.
Apdovanojimų ceremonija vyko dviem dienomis anksčiau, nei aš atsiradau Atėnuose. Būčiau žinojęs... Bet, pasirodo, tai paslaptis, kas taps laureatais.
Kelionės išvakarėse jau žinojau, kad man paskirtas prizas – aktoriai naktį skambino. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas ir mano spektaklyje vaidinantis Manolis Mavromatakis.
Jis pasakė labai malonų man dalyką: per prizų teikimo ceremoniją buvo paskelbta, kad apdovanojant mane, lietuvių režisierių, yra pagerbiama mažos šalies teatro didelė tradicija.
Tuo tarsi patvirtinta, kad darbas Atėnuose nėra vien mano privatus reikalas. Tai dviejų kultūrų bendradarbiavimas, prasidėjęs privačiame „Poreia“ teatre, – į jį gavau kvietimą po to, kai pirmajame „Sirenų“ festivalyje apsilankė jo savininkas aktorius Dimitris Tarlow.
– Papasakokite apie patį spektaklį, kuriuo pelnėte Graikijos kritikų apdovanojimą.
– „Dafnį ir Chloję“ Atėnų „Poreia“ teatras suvaidino jau daugiau kaip 140 kartų. Premjera buvo 2006 metų lapkritį. „Poreia“ – nerepertuarinis teatras, jis rodo spektaklius blokais: po penkis, keturis kartus per savaitę.
Manoma, kad paskutiniai „Dafnio ir Chlojės“ vaidinimai bus šių metų gruodžio paskutinėmis dienomis. Juo domisi festivaliai, jis vaidintas Tbilisyje, važiuos į Sarajevą, galbūt ir į Bogotą (Kolumbija).
Graikijoje norėjau statyti spektaklį pagal graikišką medžiagą. Bet antikinės graikų dramos ir komedijos jų pačių teatruose vaidintos šimtus kartų, nieko nauja nebepasakysi. Todėl pasirinkau prozą – Longo pastoralinį romaną „Dafnis ir Chlojė“. Jis niekada nebuvo vaidinamas Graikijos scenoje.
Pjesę rašiau pats. Romanas – apie tai, kaip įsimylėję jaunuoliai ieško galimybių prarasti nekaltybę, spektaklis – apie tai, kaip ją atgauti.
Dafnio ir Chlojės istoriją mano spektaklyje ima žaisti nuobodžiaujantys poilsiautojai iš aukštuomenės. Keturių porų santykiai jau seniai atšalę, o ta istorija, kurią jie ima drauge kurti, pakeičia jų pačių jausmus.
 |
| Geriausias Graikijos aktorius Manolis Mavromatakis. Teatro „Poreia” archyvas |
– Bet, atsiprašau, kaip formuluojamas apdovanojimas, jei premjera – 2006 metais, o prizas – 2007 metų pabaigoje?
– Apie tai aš ir pats klausinėjau mane apdovanojusių kritikų. Kaip 2006 metų premjera atsidūrė tarp tų darbų, kurie apdovanoti 2007 metais?
Statistika Atėnuose, kur gyvena apie 4 milijonus žmonių, tokia: ten veikia 150 profesionalių teatrų, premjerų kasmet būna per 300. Nė vienas kritikas net nepajėgia pamatyti visko.
Ištyrinėjęs teatrų planus, kiekvienas atsirenka maždaug 40 vaidinimų, kuriuos žiūrės ir apie kuriuos rašys per metus.
– Įsivaizduoju, kad tą išsirinktų vaidinimų skaičių pakoreguoja kolegų atsiliepimai – į netikėtai atsiradusį įdomų spektaklį ateina ir tie, kurie nebuvo numatę jo žiūrėti?
– Man pasakojo, kad panašiai ir atsitiko su „Dafniu ir Chloje“. Nes vis dėlto įvertinti 300 premjerų nėra lengvas ir greitas darbas.
– Ką dabar konkrečiai siūlo Graikijos nacionalinis teatras?
– Konkrečiausia – kad galiu pas juos statyti spektaklį su tais pačiais artistais, kurie vaidina „Dafnį ir Chloję“. O aš tikrai norėčiau toliau dirbti su jais.
Graikijoje nėra nuolatinių trupių. Net Nacionaliniame teatre, kuris turi labai daug scenų. Ne dvi ar tris scenas, o daug. Ten dirba apie šimtą aktorių, bet tik pagal sutartis. Nėra tokių, kurie atėjo visam laikui ir gauna algas, net jei nevaidina – kaip Lietuvoje.
Aštuonis aktorius „Dafniui ir Chlojei“ su D.Tarlow atrinkome iš kelių šimtų. Stengiausi, kad jie visi būtų skirtingi ir tarsi papildytų vieni kitus.
Kai jau dirbome, pamačiau, kad neapsirikau. Nacionalinis teatras įvertino jų ansamblį, susikūrusį „Poreia“ teatre, ir nori suteikti jiems perspektyvą.
– Ar esate kviestas dirbti Lietuvos nacionaliniame teatre?
– Taip, esu. Bet kai pasakiau, kad norėčiau nacionalinėje scenoje statyti spektaklį ne tik su jų etatiniais artistais, bet ir su „cezario grupe“, pokalbis baigėsi.
– Koks jūsų suburtos „cezario grupės“ likimas?
– Šiemet ji savarankiška. Mes labai draugiškai atsiskyrėme nuo „Audronio Liugos produkcijos“ ir jie iki šiol mums padeda. Dabar aktoriai patys ieško, kur vaidinti mūsų spektaklius „Arabiška naktis“, „Lietuvos diena“.
Mūsų naujausia premjera „Lietuvos diena“ – spektakliu iš aktualijų – jau domisi ir tarptautiniai festivaliai. Pasirodo, visa tai, apie ką mes kalbame „Lietuvos dienoje“, aktualu ne vien čia.
– Ar „cezario grupė“ netapo našlaite, kai sutikote būti Helsinkio teatro meno vadovu?
– Sutikau juo būti, nes tą teatrą jau pažįstu, ir dėl to, kad jie, žinodami mano interesus, nepririša manęs prie Helsinkio. Turiu laiko ir „cezario grupei“, ir Graikijai, ir net pedagogikai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Jeigu jau kalbame apie darbo sąlygų skirtumus ir paradoksus, papasakosiu praėjusios vasaros istoriją, nutikusią, kai pradėjome „Kaligulos“ repeticijas „Viirus“ teatre.
Tas teatras, veikiantis nuo 1987 metų, buvo labai gražioje Helsinkio vietoje, prie įlankos, kurioje renkasi paukščiai. Liepos mėnesį išaiškėjo, kad dėl statybos netikslumų pastate kaupiasi bakterijos, pavojingos žmonėms.
Pastatą uždarė. Kur teatrui toliau dirbti? Kur repetuoti, kur rodyti spektaklius, kur dėtis administracijai? Spėkite, po kiek laiko mes vėl normaliai dirbome?
– Helsinkyje? Gal po kokių dviejų mėnesių?
– Lygiai rugsėjį mes atnaujinome repeticijas pastate, kuris „Viirus“ teatrui buvo išnuomotas lengvatinėmis sąlygomis ir įrengtas.
Kad visa tai gautume, mums teko susipažinti ir paaiškinti situaciją lygiai vienam kultūros valdininkui. Lietuvoje tektų susipažinti su kokiomis penkiomis dešimtimis valdininkų, ieškoti svainių ir girdėti, kad niekuo neįmanoma padėti.
Helsinkyje viskas buvo tvarkoma taip sparčiai, lyg tų „Viirus“ spektaklių ir repeticijų labiau būtų reikėję miestui, ne vien mums.
– Perkėlus situaciją į Lietuvą, net nereikia fantazuoti: užtenka prisiminti Kauno, Klaipėdos teatrus, jų benamį gyvenimą, kol vyksta rekonstrukcijos. Oskaro Koršunovo teatras: daugiau nei dešimt metų tarptautinės šlovės, o namuose – gyvenimas be scenos ir su biuru, kurio lubos griūva. Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“: visame pasaulyje garsus režisierius tėvynėje repeticijoms turi kambarį ir repetuoti važiuoja svetur.
– Kai „Viirus“ pradėjo darbą naujose patalpose – buvusiame fabrike, pritaikytame teatrui, atvyko žurnalistai imti interviu. Aš padėkojau už kūrybai suteiktas sąlygas, bet ir pakritikavau miesto valdžią už tai, kad ji kiša meną į buvusį fabriką. Taip, sakiau, Europoje tai daroma jau keturiasdešimt metų, ir būtent prieš keturiasdešimt metų tai buvo pažangu – menas plėtė savo erdves, užėmė buvusias gamybines patalpas.
Tačiau kodėl iki šiol menas kišamas į senus pramoninius pastatus? Kodėl nestatomi nauji teatrai? Kodėl žmonės, atėję žiūrėti spektaklio buvusiame fabrike, turi pasijusti tarsi gyvenimo užribyje, kur net puošnesnis drabužis nedera?
– Ar čia ir priekaištai Vilniuje dabar kuriamai „Menų spaustuvei“?
– Jokiu būdu. Juk aną kalbą aš sakiau Helsinkyje. Tai jų aktualija. Lietuvoje viskas kitaip. „Menų spaustuvės“ atidarymo Vilniuje laukiu. Tai vienas šviesiausių Lietuvos meno reiškinių. Kito tokio, bijau, dar šimtą metų teks laukti.
