 |
| Dramaturgė Marie-France Marsot . Nuotrauka iš LNDT archyvo |
Spalio 20, 21 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į premjerą – Valentino Masalskio režisuotą šiuolaikinės kanadiečių dramaturgės Marie-France Marsot pjesę „Antroji linija“. Spektaklio pavadinimas – „Laukim skambučio“. Iš prancūzų kalbos pjesę išvertė Akvilė Melkūnaitė. Scenovaizdį ir kostiumus sukūrė Renata Valčik, kompozitorius – Tomas Kutavičius, vaidina Eglė Gabrėnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Valentinas Masalskis, Šarūnas Puidokas.
21 dieną, sekmadienį, po spektaklio, kurio pradžia 16 valandą, įvyks žiūrovų susitikimas su dramaturge Marie-France Marsot, kuri specialiai iš Kanados atvyksta į šią premjerą. Marie-France Marsot gimė Monrealyje, Kanadoje. Prieš pradėdama dramaturgės karjerą, baigė dailės ir psichologijos studijas. 1996 metais pelnė pirmąjį prizą tarptautiniame A. M. Lombos dramaturgijos konkurse Belgijoje, taip pat buvo apdovanota prizu tarptautiniame Radio France teatro konkurse. 1999 metais Paryžiaus Theatre de la Cite pirmą kartą surengti pjesės „Antroji linija” („La deuxieme ligne“;1994) skaitymai, o 2003 metais ši pjesė pastatyta Marselyje, Theatre de Lenche. „Pernai buvau pakviesta į Avinjono festivalį, kurio metu taip pat buvo surengtas pjesės skaitymas.Kitą vasarą ji bus vaidinama Prancūzijoje. Teko matyti Marselio pastatymą, taip pat apsilankiau Avinjone. Abukart žiūrovams ji patiko, ji sulaukė didžiulės sėkmės. Manau, kad tai, ką noriu pasakyti, suprantama kiekvienam žmogui – kokia kalba jis bekalbėtų ir kokiai kultūrai bepriklausytų“, – sako dramaturgė.
Marie-France Marsot taip pat parašė pjeses „Sušukimas“ („Zut“; 1994), „Rūsys“; („La cave“; 1995), „Luiza“ („Louise“; 1998), „Besibaigiant“ („Qu´on en finisse“; 2005).
Paklausta, kodėl dailę iškeitė į literatūrą, autorė pisipažino: „Studijavau tapybą, ir kartą betapydama supratau, kad teatras sugeba geriau perteikti ir atskleisti erdvės sąvoką. Juk tapyba – dviejų, o teatras – trijų matavimų menas. Tai buvo tikras atradimas – lyg žodis mano mintyse būtų įgavęs tris matavimus. Taigi mečiau tapybą ir pradėjau rašyti. Sceninį spektaklio modelį kurti palieku režisieriui ir žiūrovams – jis visada skirtingas, nes skiriasi žmonės, kultūros, gyvenimo patirtis.“
Spektaklyje „Laukim skambučio“ antrosios telefono linijos įvedimas išjudina uždarą motinos, tėvo ir dukters pasaulį. Tai kompulsyviai hiperrealistiškas pasaulis, kuriame vyksta visiškas nesusikalbėjimas, trūksta tarpusavio komunikacijos ir kurio absurdiškumas gali sukelti tiek juoką, tiek ašaras. Marie-France Marsot apie savo pjesę sako: „Šiame šeimos mikrokosmose mėginau šnekamąja kalba, visai nepanašia nei į klasikinę, nei į mitinę poeziją, ir šiek tiek atmiešdama ją karikatūriniais efektais, pavaizduoti visus šiandienos visuomenės negalavimus ir sunkias ligas: smurtą, galią, despotizmą, papročių laisvumą, oportunizmą, priespaudą, bejėgiškumą, narcisizmą, hipochondriją, negebėjimą bendrauti... Bet nederėtų tikėtis mąslios ir slegiančios interpretacijos. Turėtume laisvai juoktis, nes veikėjuose ir jų kalboje atpažįstame kiekvieno iš mūsų pačių blogus įpročius ir ydas“.
Režisierius Valentinas Masalskis įsitikinęs, kad šią pjesę galima buvo statyti ir visai kitaip, juokinant žiūrovą. Tačiau jam įdomiau buvo išgirsti pjesėje slypinčią prieštaravimų muziką. „Šiandien gyvenime viskas paslėpta po gražia, sterilia kosmetika, bet toj šypsenų, pinigų, mandagių žodžių kosmetikoj paslėptas baisus konfliktas“, sakė režisierius.
