Jūratė Terleckaitė
 |
| Lucinda Childs „Pasijoje pagal Joną“. Nuotrauka iš LNOBT archyvo |
Birželį J. S. Bacho „Pasijoje pagal Joną“ Lietuvos publika turėjo galimybę išvysti vieną pagrindinių Amerikos šiuolaikinio šokio choreografių Lucindą Childs, kurią spektaklio režisierius Robertas Wilsonas dažnai kviečia dalyvauti savo pastatymuose. Po spektaklio choreografė sutiko duoti interviu.
Dosjė. Lucinda Childs gimė Niujorke 1940 m., 1962 m. baigė Sarah Lawrence koledžą, o vėliau – Merce’o Cunninghamo studiją. Šokėjos ir choreografės karjerą pradėjo 1963 m. Niujorko Judson Dance Theater trupėje. Pagal šiuolaikinių kompozitorių Philipo Cornerio, Philipo Glasso, Jono Gibsono ir kitų muziką pastatė spektaklius (Laisvalaikis, Šokiai, Santykinė ramybė ir kt.). 1973 m. ji įkūrė savo šokio trupę. Lucindos Childs kūrybai būdingas intensyvus eksperimentavimas, konceptualumas, griežtos struktūros, minimalistinės variacijos, labai dažnai kartojama judesių seka; įtraukdama „nešokėjiškus“ judesius ji praplėtė šokio žodyną. Savo spektaklius iš tradicinių erdvių perkėlė į netradicines – pastoges (Gatvės šokis, 1964), Niujorko daugiabučių stogus (Šokis, 1979) ir pan.
Išgarsėjusią choreografę pradėjo kviestis garsūs pasaulio teatrai (Paryžiaus nacionalinė opera, Reino nacionalinė opera, Miuncheno valstybinė opera, Boston Ballet, Rambert Dance Company ir t. t.).
1992 m. Lucinda Childs imasi kurti choreografiją operoms. Ji kviečiama bendradarbiauti garsių operos režisierių – Luco Bondy (Salomėja – Zalcburgo festivalyje, Makbetas – Škotijos operos teatre), Peterio Steino (Mozė ir Aaronas – Amsterdamo operoje), Peterio Sellarso (Johno Adamso Daktaro Atominio pasaulinė premjera – San Francisko operoje). 1995 m. Briuselio La Monnaie teatre savarankiškai pastato savo pirmąją operą – W. A. Mozarto Zaide, vėliau Ch. W. Glucko Orfėją ir Euridikę (2002 m. Škotijos operos teatre, 2003 m. Los Andželo operoje). 2007 m. sukuria choreografiją Igorio Stravinskio operoms Edipas karalius ir Lakštingala Reino nacionalinėje operoje.
Ilgus metus Lucinda Childs produktyviai bendradarbiauja su režisieriumi Robertu Wilsonu. Kartu statė Philipo Glasso operą Einšteinas paplūdimyje (1976, 1984 ir 1992), Roberto Wilsono pjesę I Was Sitting On My Patio (1977–1978), H. Müllerio Kvartetą (1987–1988), Marguerite’os Duras Mirties ligą (su aktoriumi Micheliu Piccoli 1996–1997), Pasiją pagal Joną (2007).
Apie Pasiją ir planus
Ką manote apie kūrinį?
Tai – labai gražus veikalas, gana teatrališkas savo struktūra, muzikiniu tekstu. Man teko kurti kiek abstraktų personažą, kiek dviprasmišką vaidmenį, greičiau žmogiškosios būtybės atspindį, ateinantį iš muzikos. Estetiniu požiūriu integruojuosi į Bobo pastatymo universalumą. Ne visuomet turime galimybę turėti „gyvą“ muziką. Nuostabu, kai viskas – choras, solistai, orkestras – viename spektaklyje.
Man labai patiko mūsų teatre išvystos Pasijos pagal Joną estetika. Kas – graikų senovės menas, prancūzų impresionistai – šiam kūriniui Jus įkvėpė?
Graikų menas, taiči, kurio mokiausi keletą metų ir kuris labai svarbus, nes tai priešingybė tam, ko buvau mokoma balete. Pasitelkus taiči išmokstama „kristi“, galiausiai supratau, kad man svarbiausia paklusti kūnui. Japonijoje tris savaites turėjau progos stebėti jų teatro meną.
Kaip Jums patiko šokti mūsų scenoje ir Lietuvos publika?
Publika – labai šilta. Visa trupė, techninis personalas – draugiškas, paslaugus.
Nesijautėte iš vieno pasaulio atvykusi į kitą?
Ne, jokiu būdu. Ne visi kalba angliškai, bet puikiai supratome vieni kitus.
Ar sugrįžtumėte į LNOBT pastatyti spektaklį?
Kodėl gi ne? Bet nemačiau jūsų trupės, nežinau, kokiam repertuarui ji teikia pirmenybę. Susidariau vaizdą, kad tai – tradicinio repertuaro, kuriame nėra ir G. Balanchino pastatymų, trupė.
Kaip renkatės kur dirbti?
Kaip nepriklausoma choreografė ir šokėja, jaučiuosi laisvesnė, renkuosi tai, ką noriu, kas traukia. Nors nesiimu neįgyvendinamų projektų, bet turėjau daug galimybių statyti naujus, mane dominusius spektaklius.
Mane kviečia įvairios Europos trupės. Stačiau spektaklius Florencijoje, Strasbūre, Lijone, Paryžiuje, Berlyne ir kitur. Pastaraisiais metais dažniausiai esu kviečiama pakartotinai tų trupių, kurios mane jau žino, tačiau jeigu trupės nepažįstu, o ji ketina statyti naują spektaklį, atsisakau. Taigi, pirma susipažįstu su trupe, o tik po to priimu sprendimus.
Kokie Jūsų artimiausi planai?
Grįšiu į Florenciją peržiūrėti kai kuriuos savo darbus, JAV dalyvausiu keliuose projektuose, festivaliuose.
Apie Wilsoną ir operą
Jūsų bendradarbiavimas su Robertu Wilsonu prasidėjo prieš 30 metų. Susitikimą lėmė atsitiktinumas?
XX a. aštuntąjį dešimtmetį nuėjau į vieną spektaklį, kuriame Bobas šoko. Pagalvojau: „Tai, ką jis daro – nuostabu.“ Man labai patiko jo kūryba. Jis kitaip negu kiti, iki maksimumo išnaudojo scenos erdvę, ją išplėtė. Iki tol maniau, kad kurdamas tikrą šiuolaikinį šokį turi naudotis ne scena, bet kitomis, alternatyviomis erdvėmis, pavyzdžiui, gatve, namų stogais, muziejų salėmis. Tada radikaliai pasikeitė manasis erdvės suvokimas. Netrukus susipažinau su Bobu. Jis buvo girdėjęs apie mane. Pasiūlė bendradarbiauti. Sutikau. Ir po tiekos bendro darbo man tebeįdomu su juo kurti.
O ar lengva su juo dirbti? Jautėtės praturtinanti save?
Nepasakyčiau, kad buvo lengva, bet buvo nuostabu, nes jis atvėrė duris – kitas išraiškos priemones. Iki tol, kaip šokėja, viename kitame spektaklyje įterpdavau pasakojimus, o Bobo pastatymuose tekstas – pagrindas. Jis derino tekstą su judesiu. Dirbti su juo, stebėti, kaip jis kuria kartu su kitais menininkais erdvės architektūrą, apšvietimo dizainą, labai įdomu. Stebėjau jį iš šalies ir žavėjausi – iki tol nieko panašaus nebuvau mačiusi.
Tai buvo naujo šokio pasaulio atradimas?
Grįžau į teatrą, įžengiau į naują kūrybos teritoriją, bet taip pat galėjau naudotis kūrybos laisve, nes Bobas žinojo, kad turiu sumanymų, idėjų, kurioms jis pritarė.
Man patinka bendradarbiauti su juo ir manau, kad ir jam lengva bendrauti su manim, keistis idėjomis. Sugebame dirbti labai greitai, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, be to, man patinka dalyvauti spektakliuose.
Apskritai dirbdama su šiuolaikiniais menininkais jaučiuosi „patogiai“.
Kai Jus pakviečia sukurti choreografiją operai, nuo ko pradedate?
Neforsuodama klausausi muzikos, improvizuoju. Taip susipažįstu su opera, po to kimbu į „medžiagą“.
Ar lengva kurti?
Turiu dirbti kiekvieną dieną nepaisydama, kad kartais rezultatas būna geras, kitais – mažiau pavykęs. Įsitikinusi drausmės, pusiausvyros svarba. Vienu ypu nepasieksi norimo rezultato.
Nauja kryptimi
Kas – tėvai, mokytojai, matyti spektakliai – paskatino tapti šokėja?
Norėjau tapti aktore, bet aktorinio meistriškumo mokytoja patarė mokytis šokio. Kurį laiką bandžiau užsiimti ir vienu, ir kitu. Bet kai sulaukiau aštuoniolikos, supratau, kad negaliu eiti dviem kryptimis. Pasirinkau šokį ir jam visiškai pasišvenčiau.
Niujorke mokėmės (visi, net ir Martha Graham) klasikinio šokio, nes tai – bet kurios technikos, šokio stiliaus pagrindas, būtinybė. Nors daug šokėjų su tuo nesutinka.
Svajojote šokti Žizel, Baltąją Gulbę?
Pirmoji svajonė buvo šokti Merce’o Cunninghamo trupėje. Mūsų mokykloje vedęs pamoką įkvėpė mane, supratau, kad noriu šokti kaip jis.
Ir jis tapo jūsų „dvasios tėvu“?
Jis mano gyvenime užėmė svarbią vietą, kurį laiką mokiausi jo studijoje. Mokykloje veikė eksperimentinė, avangardinė Judson Dance Theater grupė, tapau jos nare. Nors mėgau modernųjį šokį, pajutau, kad man įdomiausias Cunninghamo kūrybos braižas – abstraktūs judesiai. Tuomet jis bendradarbiavo su šiuolaikiniais kūrėjais: kompozitoriais Johnu Cage’u ir Dariusu Milhaud, dailininkais Robertu Rauschenbergu, Franku Stella, Jasperu Johnsu. O šiuolaikine literatūra, daile pradėjau domėtis dar paauglystėje ir supratau, kad XX a. šeštojo dešimtmečio menas ėmė keistis. Mane „užkabino“, stebino, traukė, žavėjo tai, ko iki tol nebuvau mačiusi. Cunninghamo kūryba atstovavo tam tikra prasme avantiūristinei dvasiai, judėjimui nauja kryptimi.
Be to, man labai svarbi buvo minimalizmo nuostata, kad šokis turi būti laisvas nuo naratyvo: nereikia pasakoti istorijos, paprastais judesiais galima išreikšti idėjas.
Svarbiausia – bendravimas
Kodėl neužteko šokėjos profesijos ir ryžotės sukurti savo trupę?
Buvau solistė beveik dešimtį metų, atsirado poreikis dalytis patirtimi. Kai kūriau judesius, nesugebėjau jų matyti „ant savęs“. Pamažu pajutau, kad įdomu ir smagu turėti savo trupę.
Kai esi šokėja, atsakai tik už save, bet subūrusi trupę prisiimi atsakomybę už kitus, atsiranda organizaciniai, vadybiniai rūpesčiai. Kas Jums, kaip trupės vadovei, svarbiausia?
Svarbus šokėjų įsipareigojimas, nors jie entuziastingai atlieka tai, kas jiems patinka, kas domina. Dirbant kartu atsiranda stiprus ryšys, draugystės saitai. Intensyviai kaupiasi patirtis.
Kaip renkatės šokėjus?
Pirmiausia teiraujuosi pažįstamų šokėjų, draugų, ar juos domintų mano projektai. Taip pat rengiu atrankas, kuriose dalyvauja šokėjai iš visur. Dažniausiai puikius šokėjus surandu Niujorke.
Kokiai muzikai teikiate pirmenybę?
Kurį laiką kurdavau be muzikos, tačiau po dvidešimties metų nusprendžiau išbandyti įvairius stilius – baroko operų, įvairių klasikinių ir šiuolaikinių kompozitorių muziką (M. Ravelio, I. Stravinskio ir kt.). Mėgstu J. S. Bachą, tobulai įkūnijusį baroko dvasią. Muzika mane inspiruoja – skirtingų kompozitorių stiliai praturtina šokio žodyną.
Žodžiu, Jums patinka susieti kelias meno rūšis, kas seniau buvo neįmanoma.
XX a. septintąjį dešimtmetį dirbdavome užsidarę savo mažose „laboratorijose“, nes norėjome „ištirti“ judesius, įveikti šokio žodyno ribas. Tai buvo svarbus ir reikalingas laikotarpis.
Ar galima sakyti, kad jūs esate sukūrusi savo stilių, mokyklą?
Neturiu mokyklos, nes Niujorke yra labai daug mokyklų, daug dėstytojų. Manęs niekada nedomino turėti savo mokyklą. Be abejonės, savo stilių turiu, nors jame ypatingo, specifinio žodyno nėra. Stilių kuriu savaip sudėliodama skirtingus judesius, žingsnelius. Taigi neturiu nei mokyklos, nei žodyno!
Kodėl jums svarbu būti scenoje?
Jaučiuosi laiminga, kurdama choreografiją, rodydama judesius, nes tai verčia palaikyti formą. Pavyzdžiui, Bobo spektakliuose galiu šokti nepaisydama amžiaus, nors yra dalykų, kuriuos prieš 20 metų gebėjau, o dabar nebegaliu atlikti.
Kaip įsivaizduojate save, choreografę, po 5–10 m.?
Viliuosi, kad galėsiu tęsti savo darbą, nors kelionės – ypač kai per trumpą laiką tenka statyti skirtinguose miestuose – kartais tikrai vargina. Bet stengiuosi išlikti rami ir, žinoma, viliuosi, kad visos šios pastangos nenueina veltui.
Jeigu kelionės, darbas reikalauja daug pastangų, kodėl priimate naujus kvietimus?
Nes noriu dirbti. Asmeninėms pratyboms reikia 1,5 val., o kitą laiką noriu paskirti kūrybai.
Kokios Jūsų svajonės? Ką sau palinkėtumėte?
Šokis – įdomus, tikroviškas užsiėmimas. Kiekvieną dieną jaučiuosi, tarsi atsiversčiau naują puslapį. Toks gyvenimas – labai įdomus, tikras.
 |
