 |
| Egmontas Jansonas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Antradienio vakarą, spalio 2 d., savo namuose Antakalnyje, mirė 69 metų teatro kritikas Egmontas Georgas Jansonas. Vargu, ar rastume teatralą, kuris nebūtų ragavęs jo aštrios plunksnos, kandžios kritikos, ironiško humoro. Kaip niekam kitam Egmontui tiko intelektualaus chuligano vardas.
Iškalbinga teatro kritiko biografija liudija, jog Egmontas Jansonas gimė 1939m. rugpjūčio 2 d. Kaune. 1946-1958 m. mokėsi Vilniaus, Lekėčių (Šakių r.) pradinėse mokyklose, Kulautuvos (Kauno r.) vidurinėje mokykloje, 1958-1963 m. studijavo Maskvos valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (GITIS), 1969-1970 m. – Lietuvos MA Istorijos institute. 1963-1968 m. buvo Maskvos kultūros valdybos Teatro skyriaus inspektorius, 1981-1991 m. dirbo Istorijos instituto ir Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto Kultūrologijos ir meno skyriuje.
Šalia šių darbų galima-būtina paminėti ir kitus, kurių jam buvo atseikėta, tarsi likimas būtų rūpinęsis suteikti progų jam pažinti gyvenimą ne vien iš scenos ar mokslo apie sceną pusės: 1957-1958 m. Jansonas dirbo Kulautuvos sanatorijos „Kregždutė“ pedagogu, muzikos vadovu, 1974-1978 m. – Geležinkelininkų kultūros rūmuose ir Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje, 1978-1981 m. – kroviku LKP CK spaustuvėje ir sanitaru Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje. „Esu teatro sanitaras“, saviironiškai ne kartą pabrėždavo, ir tai nuosekliai įrodinėjo savo kritika, dirbdamas laikraščių „Literatūra ir menas“ (1972-1974 m.), „Respublika“ (1991-1994 m.), „Diena“ (1994-1996 m.) korespondentu. 1996-2000 m. dirbo banko „Hermis“ atstovu spaudai. Nuo 2000 iki 2005 m. jis buvo Lietuvos Nacionalinio dramos teatro meno vadovas. Paskelbė teatro kritikos straipsnių rinkinį Teatro etiudai (1988), išleido knygą Teatras ir žiūrovai (1990).
Dėl aštrių poelgių, nepakantumo diletantizmui ir dygaus charakterio iš keleto darbų buvo iš išmestas, – tačiau tai buvo tarsi jo kritikos tęsinys realybėje, tik pagal šiandien jau juokingą „partinės linijos“ logiką nukentėdavo kritikuojantis, o ne prasto spektaklio autorius. „Klysta ir ministrai“, galėjo atsidusti pacituodamas savo mylimą visuomenės idiotizmų matuotoją Šveiką. Tačiau Egmonto Jansono vardas prie straipsnio užtikrindavo skaitytojams teksto nuotykį, o aprašinėjamiems – mažiausiai lengvą kinkų drebėjimą.
„Esu teatro kritikas, ne teatrologas“, sakydavo jis ir kritikuodavo be atvangos, bet azartiškai visus – ir teatrą, ir pačią jo kritiką.
Jo manymu (tai buvo dar 1977 m. !), „visada reikia turėti omenyje, kad recenzijos rašomos žmonėms, lankantiems teatrą, t.y. aukštų dvasinių poreikių, išsilavinusiems, sudėtingos dvasinės ir intelektualinės struktūros žmonėms, suvokiantiems tiek tai, kas rodoma teatre, tiek ir tai, kas rašoma recenzijoje“.
„...mūsų kritikos, mūsų dramaturgijos, mūsų teatro provincialus uždarumas (visi kiti teatrai „blogesni“ ir daro „ne tai“), mūsų pomėgis nuolat virti tame pat buljone, mūsų nekritiškumas ir mūsų snobizmas...“ (Komjaunimo tiesa, 1977 m.)
„Dabar paplito režisieriai, ištirpstantys ne tik aktoriuje, kaip rekomendavo K.Stanislavskis, bet be nuosėdų ištirpstantys ir pačiame spektaklyje, ko negali pridengti išradingiausi triukai. Būtų gaila, jei pasidarytų madingi ir be nuosėdų ištirpstantys kritikai – tada kritika praras bet kokią prasmę“ (Jaunimo gretos, 1979 m.).
Ir taip – be atvangos. Poilsis atėjo pastaraisiais metais, kuomet Nacionaliniam atsisakius jo paslaugų, jis turėjo daugiau laiko ir ėmėsi su didžiule meile rašyti apie savo mylimą Antakalnio rajoną į „Šiaurės atėnus“.
Kritika, regis, jam buvo tiesiog azartiškas užsiėmimas, kurį jis mėgo ir tęsė gyvenime, papildydamas Juozapo Šveiko ar Juzo Olešos citatomis: užkrečiamai juoktis ar sarkastiškai šypsotis Egmontas mokėjo, nors dalyko esmė ir nebūdavo linksma. Bet taip gyventi jam buvo kur kas smagesnis nuotykis, į kurį galima buvo žiūrėti linksmai primerktomis akimis.
Menų faktūros redakcija
Velionis pašarvotas Universitetinės Antakalnio ligoninės (buvusios spec. ligoninės) šarvojimo salėje (Antakalnio 124 a). Lankymas trečiadienį nuo 15 val. ir ketvirtadienį iki 21 val. Kūnas bus vežamas kremuoti į Rygą.
Velionis pašarvotas Universitetinės Antakalnio ligoninės (buvusios spec. ligoninės) šarvojimo salėje (Antakalnio 124 a). Lankymas trečiadienį nuo 15 val. ir ketvirtadienį iki 21 val. Kūnas bus vežamas kremuoti į Rygą.
Velionis pašarvotas Universitetinės Antakalnio ligoninės (buvusios spec. ligoninės) šarvojimo salėje (Antakalnio 124 a). Lankymas trečiadienį nuo 15 val. ir ketvirtadienį iki 21 val. Kūnas bus vežamas kremuoti į Rygą.
Velionis pašarvotas Universitetinės Antakalnio ligoninės (buvusios spec. ligoninės) šarvojimo salėje (Antakalnio 124 a). Lankymas trečiadienį nuo 15 val. ir ketvirtadienį iki 21 val. Kūnas bus vežamas kremuoti į Rygą.
Velionis pašarvotas Universitetinės Antakalnio ligoninės (buvusios spec. ligoninės) šarvojimo salėje (Antakalnio 124 a). Lankymas trečiadienį nuo 15 val. ir ketvirtadienį iki 21 val. Kūnas bus vežamas kremuoti į Rygą.
