 |
| „Kryžiuočiai” |
Svarbus tarptautinio teatrų festivalio–forumo įvykis buvo Belgijos teatro „Agora” spektaklis „Kryžiuočiai”. Šio spektaklio režisierius Marcelis Cremeris – daug dirbantis menininkas, subūręs teatro trupę, kurią galėtume pavadinti net nuolat veikiančia laboratorija. Šie žmonės nesiskiria net atostogų metu, jie daug keliauja ir vieną po kito stato spektaklius. Į šią trupę atvyksta žmonės ir iš kitų kraštų. Ypatinga šios trupės atmosfera, improvizacijomis pagrįstas bendros kūrybos metodas neabejotinai padeda rastis savitam teatro menui.
„Kryžiuočiai” – spektaklis karo tema. Šio kūrinio dramaturgija susiformuoja iš paradoksų. Scenoje – karo invalidai – ne tik fiziškai luoši, bet ir pažeista psichika, ir juos globojančios energingos gailestingosios seserys. Istorijos, kurias vaidina „sužeistieji” nėra tokios linksmos, tačiau aplinka ir pačių pacientų aktyvus dalyvavimas terapiniuose žaidimuose veiksmą tarytum nukreipia į visai kitą pusę – vietoj kankinamo reginio vyksta kabaretinio žanro spektaklis, kuriame kiekvienas turi po kelias solo partijas, kuriame retsykiais sunaikinama ketvirtoji siena, žiūrovas turi už ką nors balsuoti ar apdovanojamas tortu. Visa tai būtų savotiškas balaganas, jeigu ne jautri režisieriaus Cremerio ranka: jis nė vienam neleidžia forsuoti, nė vienas aktorius netampa lyderiu. Iš įvairių detalių, kurios matematiškai apskaičiuotos, jis nepamiršta svarbiausios – humoro. Jo yra daug, bet jis ypatingai subtilus. Sukuriama lengva atmosfera, kurioje išryškėja patys baisiausi karo veiksmai.
Lietuvoje lyg karas ir nesvarbu. Nors Estijos įvykiai parodė, kad viskas egzistuoja greta mūsų. Belgijos situacija kitokia. Puiki šalis vis labiau grimzta biurokratinių aparatų liūne, į ją plūste plūsta pilkų kostiumų perpildyti lėktuvai, o žiniasklaida spinduliuoja grėsmingą atmosferą. Šitam teatras tam taip pat tampa atviras. Mes visi gyvename karo akivaizdoje, todėl neabejoju, kad ši tema yra svarbi.
Savaip su „Kryžiuočiais” susijęs kitos dienos įvykis. Eidama iš viešbučio, prie lauko durų sutikau žmogų su ramentais. Pravėrusi duris luktelėjau, kol jis išeis. Apgailestaudama dėl jo kojos traumos, gavau netikėtą atsakymą: „aš neturiu nė vienos kojos, abi dirbtinės”. Pasirodo, žmogus dalyvavo dviejuose karuose – Afganistane ir Čečėnijoje. Maža to – jis paklausė, kur yra teatras, sakė labai teatro pasiilgęs. Jo veido spinduliavo grožį, šilumą, žvilgsnis – tikras ir gilus. Tai žmogus, kuris Telšiuose apsistojo tik pravažiuodamas. Iš pradžių gailėjausi, kad jis nepamatė belgų spektaklio, bet vėliau pagalvojau, kad belgai švelniai dainuodami ir lyg linksmindami žiūrovus, paskleidė jaudinančią ir tragišką nuotaiką. Mano sutiktas žmogus būtų solidarizavęsis su jais, neabejoju, kad taip pat būtų nubraukęs ne vieną ašarą.
 |
| Režisierius Marcelis Cremeris. Audingos Adomaitytės nuotraukos |
Tokio teatro Lietuvoje nėra. Tai priklauso ne vien nuo mūsų tautos uždaro mentaliteto ar nemokėjimo subtiliomis temomis pajuokauti. Kiekvieną teatrą kuria asmenybės. Neabejoju, kad Marcelis Cremeris priklauso tiems retiems pavyzdžiams, kurie kuria ne atskirus spektaklius, o savitą teatro sistemą.
Kad jo teatras panašus į psichoanalitinę laboratoriją, patvirtino po poros dienų įvykę šio režisieriaus užsiėmimai Verslo inkubatoriuje. Nustebino Cremerio tikslumas ir praktinių užsiėmimų prasmingumas. Nebuvo nieko atsitiktinio. Viskas apskaičiuota iki mažiausio pirštelio krustelėjimo. Autogeniniai pratimai, kaskart labiau apjungdami partnerius, virto chaose bandančių išlikti žmonių judėjimu. Cremerio laboratorija buvo tokia įtaigi, kad po poros valandų žmonės ne tik nejautė nuovargio, bet švytėjo lyg grįžę iš saulėtos šalies.
Cremerio veidas rūstus, jis nepataikauja aktoriams. Vadovaujasi minimalistiniu bendravimo metodu, tačiau tai, ką jis daro aplink save yra tikrai ypatinga. Neatsitiktinai į Telšius jį pakvietė Laima Adomaitienė. Šie režisieriai – lyg dvyniai. Tai, ką Adomaitienė yra nuveikusi Telšiuose, regima net ten nenuvykus. Profesionalaus teatro kūrimas, atsisakant bet kokių lozungų ir trafaretų. Juodas darbas užaugino savitą teatro studiją, subūrė išsilavinusią bendruomenę. Teatrą šiame mieste myli visi: ir meras, ir vyriausiasis architektas. Aplink teatrą būriuojasi visa stebėtinai gausi Telšių inteligentija. Seniai teko matyti tiek daug šviesių, būtent šviesių žmonių.
 |
| Scena iš spektaklio „Trys mylinčios”. |
Studijos „Aglija” Žemaitės „Tris mylinčias” Adomaitienė paliko festivalio pabaigai. Šis spektaklis – įrodymas, kaip gali susiburti žmonės, kurių geranoriškumas išugdo ne vien profesionalumą, bet sukuria reiškinius, kurie tampa didžiosios kultūros dalimi. „Trys mylinčios” – kūrybinis veiksmas, apjungiantis lietuviško metaforinio teatro pagrindus. Jis sukurtas, pasitelkiant autentišką lietuvių literatūros klasikės Žemaitės kūrinį ir naudojant autentiškas medžiagas – tiek artistines, tiek scenografines.
Režisierė Žemaitę išveda į visai naują lygmenį, nugobia jos languotą skraistę, išlygina jos raukšles ir pasako: Žemaitė jauna ir žvitri. Ir myli ne tik jos mylimos, o ir ji pati.
Režisierė viename spektaklyje sukūrė tarytum du spektaklius: vieną šokio, kitą tekstinį. Ir abu jie – artimi Žemaitei. Nuo teksto, nors jis ir kupiūruotas, nenutolta, tik spėk sekti. Adomaitienė žodžius ir mintis verčia teatrine kalba, ir tai yra didžiausia spektaklio vertybė.
Laimos Adomaitienės spektaklių prigimtis primena Eimunto Nekrošiaus teatrą. Neabejoju, kad Žemaitijos aplinka, jos žmonės ir detalės gyvenimą paverčia poezija ir suformuoja giminingas nuojautas, kurios teatre virsta tam tikru žaidimu.
Adomaitienė moka į sūkurį suvyti gyvenimą. Jai svetimas patosinis džiaugsmas, bergždi svaičiojimai. Jos kuriamo pasaulio spalvos niūrios ir netgi tragiškos. Jos Žemaitės „Trys mylinčios” prilygsta Federico Garcia Lorca’os „Bernardos Albos namams”, kai mylima be atsako, kai gyvenimas tampa begalinės nostalgijos tėkme. Ir šioje nostalgijoje privalu gyventi, privalu mylėti.
Šio spektaklio aktoriai brandūs, išvystyta jų plastika, ritmo pojūtis. Nesitiki, kad jauni aktoriai, jau keleri metai studijuoja įvairius mokslus, bet visada grįžta į Telšius, kai vaidinamas šis spektaklis.
 |
| „Trys mylinčios”. Nuotrauka iš „Aglijos“ teatro archyvo |
Įdomiausia Kyverienė (Indrė Mickevičiūtė). Režisierė jai suteikia daug gyvybės, jos charakteriui paryškinti pasitelkia ir mirusį jos vyrą (Karolis Mika), kurio pasirodymas virsta siautulingu šėlsmu. Kiti personažai (Petronėlė-Ina Petrakova, Domicelė-Evelina Saurusevičiūtė, Liudvikas-Jonas Rimeika, Kozeris-Martynas Levickas) taip pat turi aiškią vietą šio spektaklio režisūrinėje struktūroje, o juos kuriantys aktoriai sugeba apibendrinti ir individualizuoti savo herojus.
Moters paveikslai Adomaitienės kūryboje yra labiausiai išvystyti. Tai nėra dažnas atvejis lietuvių režisūroje. Dėl to jos kūriniai netampa moteriški. Moteriškumą galima būtų stebėti pačioje spektaklio struktūroje, kada besibaigiantis veiksmas vėl ir vėl užkuriamas. Taip šiek tiek apnaikinama spektaklio dramaturgija: atsiranda keli finalai, konfliktas tirpsta begalinių ženklų gausoje.
Visa tai greičiau ir tiksliau prasismelktų į žiūrovą, jei ne muzika. Jos lyrika patraukli, viliojanti, tačiau tai nėra vien atpažįstamas kompozitorius. „Trijose mylinčiose” skamba daugybė Nekrošiaus spektakliuose skambančios muzikos citatų.
Po spektaklio čia pat, teatro scenoje, vyko žiūrovų susitikimas su literatūros profesore Viktorija Daujotyte, kuri kalbėjo apie spektaklio sukeltų asociacijų ryšį su paslaptinga, prieštaringa Žemaitės asmenybe, džiaugėsi nauja, daug minčių keliančia Adomaitienės pateikta žinomos komedijos interpretacija, atskleidžiančia, aktualizuojančia, savaip išryškinančia klasikinį lietuvių literatūros kūrinį.
Kažkokia pranašiška nuojauta nepaliko viso festivalio metu. Nesitiki, kad „Aglijos” studijos teatras taip ir toliau ramiai gyvens. Šis festivalis tapo teatro brandos įrodymu. Turi prasidėti kažkas naujo. Režisieriaus Romualdo Juknevičiaus kūrybinis nusiteikimas, su kuria jis ateidavo į repeticijas, profesionalus ir taktiškas požiūris į spektaklio bendraautorį aktorių Telšiuose paliko dvasingą aurą, kuri tapo nuolatiniu šiandienos Žemaitės dramos teatro palydovu.
Žemaitės teatras – ne tik „Aglija”. Čia veikia ir senjorų grupė, taip pat vaikų ir jaunimo studija „Savi”, kuriai vadovauja Laimutė Pocevičienė. Jos surežisuota Juknevičiaus biusto atidengimo ceremonija sukėlė ypatingus jausmus. Pristatymo scenarijus sukurtas remiantis Irenos Aleksaitės moksline studija apie Juknevičių. Pasak biusto atidengimo ceremonijoje dalyvavusios teatro veteranės Reginos Vosyliūtės, sunku ką ir bepridurti, kalbant apie pagrindinius Telšių teatro istorijos faktus. Dėvintys penktojo dešimtmečio rūbais (dailios, raibos suknelės su baltomis apykaklėmis, šukuosenos), studijos auklėtiniai paprastą montažą pavertė gyva dokumentine drama.
Dar vienas viešnagės Telšiuose atradimas – architektas Algirdas Žebrauskas, kuris festivalio dalyvius ne tik supažindino su paslaptingiausiomis Telšių vietomis, bet ir nustebino patriotišku atsidavimu savo miestui. Nuo Kančios (Rainių) koplyčios atstatymo su Antano Kmieliausko freskomis, Algirdo Dovydėno vitražais ir Roberto Midvikio altoriniu nukryžiuotuoju iki stačiatikių Šv. Mikalojaus cerkvės tyrinėjimo, po kurio ji tapo pripažinta vieninteliu Lietuvoje kubizmo architektūros pavyzdžiu.
Pasaulį laiko šviesuoliai. O jų Telšiuose sutikti teko tikrai daug.
