 |
| Telšių Žemaitės dramos teatro aktorė Liuda Levertienė |
Rugsėjo 13–15 dienomis Žemaitijos sostinė Telšiai tapo stipriu teatrinės traukos centru: tris dienas čia vyko tarptautinis teatro festivalis–forumas, skirtas pirmojo lietuviško spektaklio Telšiuose šimtmečiui. Jame dalyvavo ne vien aktyvi Telšių teatrinė bendruomenė, kurią sudaro įvairaus amžiaus teatro kūrėjai, bet daugybė akademinio jaunimo, įvairių aukštųjų dėstytojai, teatrologai ir teatro praktikai. Kelias dienas vyko toks intensyvus darbas, jog rodės, kad esi ne kalvų peizažo ir Masčio ežero skalaujamame mieste, bet akademiniame miestelyje, kuriam svarbiausia ne teatrinio veiksmo išklotinė, bet intensyvus vyksmas, kurį privalu ne tik stebėti, bet tapti aktyviu jo dalyviu.
Pirma diena buvo skirta forumui „Teatras šiandien”. Pranešimus skaitė ne vien žinomi mokslininkai, bet ir praktikai. Nustebino Telšių Žemaitės dramos teatro aktorės Liudos Levertienės pranešimas apie šio teatro istoriją – tai ne vien subjektyvūs teatro veteranės išgyvenimai, kuriais įprastai vadovaujasi rašantys aktoriai, bet rimta istorinė apžvalga, prilygstanti apibendrinančiai istorijos studijai. Levertienė savo sukauptas žinias perskaitė su tokiu jauduliu ir užsidegimu, jog atgijo visa Telšių teatro istorija, priminusi, jog šis teatras turėjo profesionalaus teatro statusą. Ji pasakojo apie 1945 metais įkurtą Žemaičių teatrą, apie pirmuosius šio teatro menininkus: dailininkus, režisierius ir aktorius, vėliau išvykusius į kitus Lietuvos miestus, kuriuose tęsė savo profesinę veiklą. Tarp jų – Romualdas Juknevičius, mokytojo Vsevolodo Mejercholdo pavadintas „taikliąja akimi”. Žemaitės teatre jis pastatė ne mažai klasikos, kuri padėjo išugdyti profesionalius aktorius. Čia savo veiklą pradėjo Laimonas Noreika, Kazimiera Kymantaitė, Stefa Nosevičiūtė ir daugelis kitų. Juknevičiui persikėlus į Klaipėdą, paskui jį išėjo vienuolika žmonių.
Forumo viešnia, gyvu eksponatu tapo šmaikščiausia ir šviesiausia asmenybė, taip pat Juknevičiaus „augintinė” – Regina Vosyliūtė. Ji per visas kavos pertraukėles kiekvienam forumo dalyviui turėjo ką papasakoti apie penktojo dešimtmečio teatrą, jo atmosferą. Regina Vosyliūtė iki šiol mena begalę įdomiausių detalių apie Romualdą Juknevičių, kurio paminklinis biustas Žemaičių teatre buvo atidengtas festivalio metu, rugsėjo 14 dieną.
 |
| Regina Vosyliūtė prie Romualdo Juknevičiaus biusto |
Liuda Levertienė tiksliai sudėliojo teatro įvairius lūžius, kryptis, kaip profesionalus teatras tapo mėgėjų teatru, kuriame šiandien taip pat verda gyvenimas: po vienu stogu telpa ne tik šio teatro senjorai, turintys savo repertuarą ir entuziastingai važinėjantys po Lietuvą, bet ir dvi studijos – „Savi” ir „Aglija”. Pirmajai vadovauja Laimutė Pocevičienė, kuri teatre jau dvidešimt penkeri metai. Jai būdinga romantinė kryptis, ji stato nemažai poezijos spektaklių, o naujausias Pocevičienės ir „Savi” kūrinys – laiškų spektaklis apie tragišką lietuvio Telesforo ir žydaitės Rutos meilės istoriją, paremtas tikrais įvykiais.
1995 metais režisierė Laima Adomaitienė įkūrė studiją „Agliją”, kuri šiandien garsina visą Lietuvą. Ši studija kviečiama į įvairiausius tarptautinius festivalius, jau aplankė dvylika šalių. Jie vadinami lietuvių ambasadoriais. Anot Levertienės, „žiūrint į „Agliją”, tirpsta ribos: iš mėgėjų jie peraugo į profesionalus. Šiandien „Aglijai” jau maži mėgėjų marškinėliai”.
Profesorė Irena Aleksaitė, skaitydama pranešimą „Nuo mėgėjų iki profesionalų”, pastebėjo, kad šis forumas svarbus ne vien telšiškiams, bet ir visiems Lietuvos teatralams. Svarbu ir tai, kad Telšiai niekada nepamiršta savo menininkų. Ypač Romualdo Juknevičiaus. Ji kalbėjo ir apie tai, kad teatrai save vis dažniau vadina profesionalais, nors yra visiški mėgėjai. O „Aglija” viską apvertė: jos mėgėjų teatru nepavadinsi. Viskas priklauso nuo vieno žmogaus – asmenybės.
 |
| Profesorė Irena Aleksaitė |
Profesorė Irena Veisaitė lietuvių teatrą pristatė pasauliniame kontekste, primindama pirmuosius žingsnius po Nepriklausomybės atkūrimo, kada Atviros Lietuvos fondas organizavo pirmuosius forumus „Kaitos taškas”, „Vaikų ir jaunimo teatras” etc. Pranešėja priminė XX a. 7–9 dešimtmečius, kurie Lietuvos teatro istorijoje gali būti atskaitos tašku. „Kaip globalizmo akivaizdoje išlikti, neprarandant savo identiteto?” – klausė pranešėja. Teatrologė pripažino, jog šiandien lietuvių teatras pasaulyje labiau žinomas kaip atskirų režisierių teatras, o ne kaip „lietuvių teatras” bendrai. Pasak Veisaitės, aktoriai šiandien įvaldė techniką, bet prarado tekstą. Jie tiesiog nemoka jo ištransliuoti iš scenos. Teatras turi ne vien linksminti, bet ir būti atviru egzistuojančioms problemoms.
Įdomu, kad net keli pranešėjai citavo Doloresos Kazragytės mintis apie teatrą, išsakytas knygoje „Gyvenimas prieš gyvenimą” (2003).
Teatro kritikė Gražina Mareckaitė kalbėjo apie teatro kritiką, apie teatro meno vertinimo kriterijus. „Kokia yra kritiko misija? Kritika išgyveno įvairius etapus. Ji yra tarpininkas tarp teatro ir žiūrovo. Kažkada lietuvių teatro kritikai buvo menininkų–novatorių gynėjai. Šiandien kritika tapo lyg niekam nereikalinga. Dingo vertinimo kriterijai. Šiandien visuomenė sukiršinta ir taip, todėl nesinori dar labiau pyktis, todėl problemos dažnai yra tiesiog nutylimos. Kritikas turi sujudinti vandenis. O jeigu tas vanduo verda, kunkuliuoja… Ką tada daryti?”, klausė pranešėja. Mareckaitė priminė ir Juozo Miltinio pasisakymą apie kritikus, kurių „uždavinys – šalinti silpnuosius”. Kritikė apgailestavo dėl rinkos, dėl komercinės visuomenės, dėl kultūrinių leidinių, filosofinių diskusijų trūkumo. „Gyvename tam tikrame chaose, o kritikai yra tam tikros to chaoso molekulės”, reziumavo pranešėja.
Filosofas Andrius Konickis kalbėjo apie tradicijas ir inovacijas teatre ir mene. Jis pabrėžė, jog daugybė inovacijų mene ateina iš techninių naujovių. Anot pranešėjo, svarbiausia išlaikyti prasmingumą, tam gali būti pasitelktos ir tradicija, ir inovacija.
 |
| Festivalio guru Valentinas Masalskis. Audingos Adomaitytės nuotraukos |
Savo patirtimi dalijosi mėgėjų teatro specialistai, pedagogai, režisieriai Danutė Vaigauskaitė, Ramūnas Abukevičius, Genovaitė Gricienė, Vita Vadoklytė. Kalbėjo ir teatro profesionalai – režisierius Gytis Padegimas bei aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Kitą dieną į jų vedamas kūrybines laboratorijas, kurios, kaip ir konferencija, vyko Telšių apskrities verslo inkubatoriuje, susirinko neįtikėtinai daug dalyvių.
Festivalio guru drąsiai galime pavadinti Valentiną Masalskį, kurio sakomos tiesos kiekvieną kartą nuskamba naujai. Jis kiekvienoje auditorijoje randa savo išpažinėjų. Kūrybinės laboratorijos metu akademiškai nusiteikusi auditorija ryte rijo Masalskio mintis, samprotavimus, kuriuos jis pats pradžioje įvardijo kaip „Teatro paieškas”. Šalia vyresnio amžiaus klausytojų – visas būrys jaunimo. Masalskis pirmiausia jiems sudiktavo filosofinių knygų sąrašą, kurį privalu perskaityti, pasirinkus aktoriaus kelią. Jam ypač svarbūs Ėrichas Fromas, Alfredas Adleris, Otto Weiningeris. Aktoriui labai svarbu pažinti psichologiją.
Masalskio klausimų griūtis tarytum virsta atskirais teiginiais, atsakymais. „Kas yra šiuolaikinis menininkas? Kaip eit jaunam žmogui šiuo sunkiu keliu? Nieko nėra tamsiau už šviesą. Mes pasimetame nuo begalinės pasiūlos, todėl privalome viską suspausti iki primityvumo. Upė turi krantus. Tai yra gyvenimas ir mirtis. Salos nėra krantai. Mes privalome nusistatyti krantus ir judėti pasirinkta linkme, o ne blaškytis. Meilė yra noras. Reikia daryti elementarius veiksnius, iš kurių atsiranda norai ir atvirkščiai. Šiandien mus užgriuvo subkultūra”. Tokie ir dar šimtai kitų klausimų ir teiginių užgriuvo aktyviai dirbančio aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio klausytojų. Užsiėmimų metu jis ne tik kalbėjo, bet ir piešė, vizualiai komentavo kūrinio prasminius laukus. Energijos ši paskaita pareikalavo ne mažiau, nei sudėtingas spektaklis. O vakare jo dar laukė „Nuolankioji”.
Antrąją laboratoriją vedė Gytis Padegimas. „Vaizduotės ugdymas ir atmosfera“ tapo šamanišku seansu, užbūrusiu visa būrį dalyvių. Pats režisierius kaip visada paslaptingas, bet ne mažiau energingas – nepaisant vieną jo koją įkalinusio pooperacinio tvarsčio...
Gytis Padegimas, kaip ir daugelis režisierių, užsiėmimus pradėjo nuo detalės, nuo žaidimo rankomis, jų šešėliais ir jų reikšmėmis, kol palapsniui visa tai užaugino iki gyvų paveikslų, grupinių kompozicijų. Jo darbo metodas buvo toks įtaigus, kad kai kurie dalyviai įsijautę net salę turėjo palikti: emocinis pakylėtumas net ašaras išspaudė.
