 |
| „Senelės pasaka”: vengriškoji versija. Nuotrauka iš teatro „Lėlė” |
Rugsėjo 19 ir 20 d. Vilniaus „Lėlės“ teatre svečiuosis didžiausias Vengrijos lėlių teatras – „Budapest Bábszinház“. Svečiai parodys jaunos vengrų režisierės Katos Csató 2007 m. minėtame teatre sukurtą lėlių spektaklį be žodžių „Senelės pasaka“ (scenarijaus autorė – Csató, dailininkė – Julija Skuratova, kompozitorius – Tamásas Rozsas).
Budapešto lėlių teatras „Budapest Bábszinház“ – vienas didžiausių valstybės remiamų teatrų Vidurio Europoje. Teatro meno vadovas Janosas Meczneris – profesionalus meno istorikas, režisierius. Teatre dirba 127 darbuotojai, tarp jų – trys režisieriai, trys dramaturgai, 35 aktoriai (palyginkime: Vilniaus „Lėlės“ teatre – 12 aktorių). Budapešto lėlių teatras turi didžiąją ir mažąją sales, per sezoną suvaidina 320 spektaklių. Teatro veikla įvairiakryptė – spektakliai vaikams pagal klasikines pasakas, jaunų dramaturgų ir režisierių eksperimentiniai spektakliai, lėlių spektakliai suaugusiems pagal dramos teatrui parašytą dramaturgiją (pavyzdžiui, Samuelio Becketto kūrinius), lėlių „šokio spektakliai“ pagal romantizmo ir modernizmo klasikų muziką.
„Senelės pasaka“ – Vilniaus teatro „Lėlė“ ir „Budapest Bábszinház“ bendras projektas (2006), kurį inicijavo vengrų režisierė Kata Csató ir vilnietė dailininkė Julija Skuratova.
Julija Skuratova kuria scenografiją, kostiumus, lėles Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Rusijos lėlių teatrų spektakliams. Vilniaus dailės akademijoje ji dėsto scenografijos studentams kompoziciją ir lėlių technologiją. Su Csató Skuratova susipažino 2004 m. stažuodamasi Varšuvos Zełwerowicziaus teatro akademijos Balstogės lėlių teatro fakultete ir čia jos sukūrė pirmą bendrą darbą – „Ponia Tramvajažova“ (pagal Ireneuszo Iredyskio pasaką). 2006 metais menininkės Vilniaus teatre „Lėlė“ pastatė spektaklį „Senelės pasaka“. 2007-aisiais jos šio spektaklio naują redakciją įgyvendino Budapešto lėlių teatre. Retas atvejis, kad viename lėlių spektaklyje vaidintų dvi aktorių sudėtys, kad vaidinimas turėtų dvi versijas. Vilniuje svečiai vaidins išplėtotą Moters, karo metu netekusios mylimojo, temą.
Pasak Skuratovos, režisierė Csató – itin darbšti, turinti gerą skonį, mėgstanti kurti lėlių spektaklius be žodžių, pagrįstus išraiškinga muzika, vaizdu, lėlių animacija. Vizualiai lietuviška ir vengriška „Senelės pasaka“ panašios, bet spektakliai skiriasi dėl aktorių individualybių, lėlių animacijos subtilybių. Vengrų aktoriai – temperamentingi, savo profesijos meistrai, pasižymi geru humoru, improvizacijos talentu.
