Pusšimtis kūrybos metų
 |
| Ekspozicijos fragmentas |
„Teatras 47“ – taip pavadinta vienos žinomiausių Lietuvos teatro dailininkių Dalios Mataitienės retrospektyvinė kūrybos paroda. Ji atidaryta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
Per pusšimtį kūrybos metų dailininkė kūrė scenografiją ir kostiumus daugiau nei keturioms dešimtims dramos, operos ir baleto spektaklių, pastatytų ne tiktai Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji dirbo ir kine, surengė personalines parodas, dalyvavo grupinėse: Taline, Erfurte, Maskvoje, Minske, Rygoje, San Paule, Kopenhagoje, Sofijoje, Prahoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kitur.
Parodoje „Teatras 47“ rasime scenovaizdžių ir kostiumų eskizus, maketus, scenografijos objektus, teatrinius drabužius ir didžiules spektaklių fotografijas. Visa tai dailininkė pati „surežisavo“ netgi aštuoniose muziejaus ekspozicijos salėse.
Niekada neapsiverkė teatre
„Man šiandien šventinė diena, nes apie tokią parodą svajojau kelerius metus. Norėjau parodyti ne tik kokius eskiziukus, bet išlaikytus, išsaugotus tikrus teatrinius objektus, dekoracijas, kostiumus. Šitokiai parodai būtinas ir tinkamas apšvietimas, kad lyg scenoje šie darbai įgautų kvėpavimą“, – sakė D. Mataitienė.
 |
| Dalia Mataitienė: „Jeigu tik ištiši, nieko nepadarysi”. |
„Teatre gyvenimas yra labai įdomus. Kartais jis diktuoja visai ne tą, ką tu nori, o kartais pasitaiko būtent ta medžiaga, apie kurią svajoji. Man tai labai patinka. Negali vieno stiliaus plėtoti visą gyvenimą, nes spektaklių medžiaga nukelia į skirtingas epochas. Tačiau viskas atsitinka savu laiku. Šiandien nebepadaryčiau „Valdovo“, nes tokios virvės, iš kurios 1974 metais nunertos dekoracijos ir kostiumai, neberasčiau. Dabar viskas taip susintetinta.
O tada nebūčiau padariusi šiandieninės „Marijos Stiuart“, nes tokių medžiagų negaučiau.
Niekada nesu teatre verkusi, kai išgirsdavau kritiškų ar užgaulių pastabų. Nė viena ašara neišriedėjo dėl kokių nors nesklandumų teatre. Jeigu tik ištiši, nieko nepadarysi. O išgirdusi jausmingą muziką galiu tuoj pat apsiverkti“, – prisipažino menininkė, apie kurios kūrybą sakoma, kad ji atspindi savos kartos dvasinį brendimą.
Geriausių darbų – nemažai
„Dailininkės teatriniuose darbuose darniausiai jungiasi racionalumas ir poezija, apibendrinta forma ir liaudies kūrybos tradicijos, laki vaizduotė ir rupus daiktiškumas.
Be to, geriausiuose jos darbuose – o tų gerųjų labai daug – jauti režisūriškai mąstančią menininkę. Turbūt todėl taip dažnai D. Mataitienę į partnerius kviečia stiprūs režisieriai, ieškantys naujų akiračių ir nebijantys scenografo – varžovo“, – taip apie dailininkę atsiliepė teatrologas Dovydas Judelevičius.
D.Mataitienė dirbo su režisieriais Irena Bučiene, Jonu Vaitkumi, Aurelija Ragauskaite, Gyčiu Padegimu ir kitais. Jų kartu sukurti spektakliai yra gerai žinomi teatralų ir įėję į Lietuvos teatro istoriją.
Su A.Ragauskaite D. Mataitienė kūrė iškiliuosius V.Mykolaičio-Putino „Valdovą“ ir B.Sruogos „Pajūrio kurortą“ (1975) Šiaulių dramos teatre. Su G. Padegimu statydama V.Palčinskaitės „Andrių“ (1978) Jaunimo teatre D.Mataitienė – neatpažįstamai paprasta, kasdieniška.
Didelis įvykis meno gyvenime buvo D. Mataitienės susitikimas su J.Vaitkumi, jų spektakliai – B.Kutavičiaus ir S.Gedos „Strazdas žalias paukštis“ (1984), W. Shakespeare´o „Ričardas II“ (1986) Kauno dramos teatre, G.Verdi opera „Nabukas“ (1992). Įspūdingi dailininkės darbai matomi ir kine, J.Vaitkaus režisuotuose filmuose „Don Žuanas“ (1987) ir „Strazdas žalias paukštis“ (1990).
 |
| Kostiumai Jono Vaitkaus „Ričardui II”. Romo Jurgaičio nuotraukos |
Lietuviški kostiumai sukrėtė
Unikalūs yra ir D. Mataitienės sukurti kostiumai Lietuvių folkloro teatrui, kuriam vadovauja jos vyras Povilas Mataitis. Kaip pripažino menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, „pirmą kartą pamatyti jie sukėlė tikrą šoką. Dalios stiprybė – labai gilus liaudies kūrybos supratimas. Jos sukurti kostiumai yra įmantrių formų, spalvingi bei atveriantys akis į autentišką liaudies meną. Jaučiama stipri liaudiška tradicija, tačiau ji ne aklai kartojama, o išradingai perkuriama“.
Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė taip pat pabrėžė, kad „D. Mataitienė pateikė visai naują lietuviško kostiumo įvaizdį“.
Tačiau šios dailininkės kūryboje R. Rachlevičiūtė įžvelgia stiprų ryšį su modernistinėmis meno srovėmis, net su opartu.
„Mane stebina įprasmintas Dalios kruopštumas, taip organiškai besijungiantis su spontanišku kūrybingumu“, – sakė menotyrininkė.
