Ištrauka iš spaudai ruošiamos Antano Žeko knygos apie lietuvių teatro aktores „Astrų puokštė“
 |
| Aktorės nuostata – sugebėjimas atsirinkti ir pasidžiaugti |
Aktorė Gražina Balandytė tvirtina, kad sugebėjimas atsirinkti ir pasidžiaugti gražiausiais praeities prisiminimais yra didžiausia laimė... Būtent gražiausios akimirkos užgožia patirtas nuoskaudas ar kitokius gyvenimo juodulius. Jos moko pakantumo, tolerancijos prieštaringiems būties reiškiniams.
1959-aisiais dramos trupei susijungus su Kauno jaunojo žiūrovo teatru, Gražinai vienas po kito teko net penki vaidmenys. Tai – Meilutė „Dvylikoje brolių juodvarniais laksčiusių“, Nomeda dramoje „Herkus Mantas“, Edviž „Šeštajame aukšte“, Anečka „Kaimiškoje meilėje“ bei Ieva „Vedybų sukaktyje“. Net iškilo pavojus pasikartoti ar įgyti vaidybos „štampą“, tačiau gelbėjo jos žemaitiškas stropumas. O kitais metais statytame Antono Čechovo „Trijų seserų“ spektaklyje Gražinai patikėtas jaunėlės Irinos vaidmuo įrodė, kad jaunatviškoje artistės paletėje atsirado sudėtingų dramatinių spalvų. Tada teatro kritikai ėmė teigti apie puikią jos vaidybos techniką ir galimybes. Gražinos sukurtų sceninių vaizdų galerijoje ypač reikšmingas buvo Mirandolinos vaidmuo italų dramaturgo Goldoni’o komedijoje „Viešbučio šeimininkė“. Nors pats spektaklis netapo didele teatro sėkme, buvo skirtas pramogai ir gastrolėms, tačiau Mirandolinos įvaizdis ilgam įsiskverbė į aktorės natūrą, lyg apibūdindamas jos asmenybę. Mirandoliniškas džiaugsmingumas visą gyvenimą padėjo aktorei spręsti visokias problemas su išdaigomis ir pokštais. Ir tuo dar labiau pabrėžė jos asmenybės žavesį.
Režisierius Stasys Motiejūnas A. Dumas dramoje „Dama su kamelijomis“ jai paskyrė sudėtingą impozantiškos kurtizanės Margaritos Gotjė vaidmenį. Ši herojė, pažįstanti Paryžiaus elito gyvenimą, jo įpročius ir manieras, regis, turėjo būti neįkandamas riešutėlis jaunai aktorei, savo vaikystę praleidusiai pusbadžiu svetimėjančiame proletarinės dvasios mieste. Tačiau Gražina sugebėjo rasti savyje kaprizingos damos įnorių ir aristokratinės gracijos podėlį. Iš kur? Nežinia... Gal iš protėvių genų ar iš to nedidelio vaikystės „rojaus kampelio“, kai jos auklėtoja buvo tėvelių samdyta prancūzė guvernantė? Tikriausiai.
Gražina stebisi: „Keista, bet aš, kurdama kiekvieną personažą, visų pirma regiu spalvą, šita pasižymi rausvais atspindžiais, ana melsvai žaižaruoja, o štai ta pulsuoja grynai saulės šviesos geltoniu...“
Jos kurti įvairiausi vaidmenys pasižymi šiltomis žmogiškomis savybėmis. Ar būtų Armanda Bežar Jono Jurašo režisuotame M. Bulgakovo „Moljere“, ar Čigonė Kazio Sajos „Mamutų medžioklėje“, ar intelektuali, įnoringa ir rafinuota Antuanetė Vytauto Čibiro režisuotoje M. Frišo dramoje „Biografija: vaidinimas“. Žvelgiant į aktorės Gražinos Balandytės sukurtų vaidmenų panoramą, į akis krinta geras skonis ir stiliaus jautimas.
Režisierius Jonas Vaitkus spektaklyje „Paskutinieji“ (pagal M. Gorkį) jai patikėjo lepios ir savimi patenkintos Nadeždos vaidmenį. Aktorė drąsiai nėrė į smagų ir šiltą balzakiško amžiaus moters pasaulį. Jos asmeninės savybės – vaikystėje įgytas racionalumas ir net šiokios tokios puritoniškos nuostatos – ištirpo egoistinėje gyvenimo malonumų ištroškusios smagurės terpėje. Tarsi katė, tingiai raitydamasi patvirkusių šeimynykščių būryje, ji pabrėžiamai vulgariu elgesiu niekino dvasines problemas.
Panašių komplimentų galima būtų pasakyti jos sukurtam mis Konvėj personažui J. B. Priestley’o dramoje „Laikas ir Konvėjai“, satyriškai raiškiai dvarininkei Babakinai E. Nekrošiaus statytame A. Čechovo „Ivanove“ ar užguitos primityvios varguolės Pulmonienės sceniniam įvaizdžiui skaudžioje Sauliaus Šaltenio nacionalinėje sakmėje „Duokiškio baladės“.
 |
| Emilė Brent Gintaro Varno spektaklyje „10 indėniukų”. Nuotraukos iš www.kamane.lt |
Kiek vėliau buvo patirtas dar vienas įdomus kūrybinis nuotykis. Vykdydami tarptautinę draugiškos bendrystės plėtojimo programą, du japonų teatro režisieriai pasiryžo papildyti Kauno dramos repertuarą dviem nacionaliniais vaidinimais: „Ištremti senę“ ir „Narajama“ (bendras pavadinimas – „Japonijos naktys“). Čia Gražinai teko atlikti Motinos vaidmenį. Ją pagal šio japonų kaimo tradicijas vyresnysis sūnus privalėjo nunešti į tam skirtą vietą Narajamos kalne ir ten palikti mirti. Suvaidinti etnografinį japonės vaidmenį išties buvo nelengva užduotis: ten kitaip vaikštoma, bendraujama, žmogaus vidinė būsena išreiškiama kūno plastika... Aktorė prisimena, jog repeticijoms įpusėjus nusivylė savo darbo rezultatais, o režisierius Ohmina tik linksėjo galvą ir tylėjo – jokių pastabų! Pagaliau neiškentė: „Kodėl jūs man nieko nesakote? Aš jaučiu, kad visos mano pastangos – bergždžios...“
Režisierius, maloniai šypsodamasis ir toliau grakščiai rytietiškai linkčiodamas galvą, pasakė: „Ką jūs, mieloji!.. Aš jumis labai patenkintas. Jūs man primenate mano motutę...“
Iš tikro šis vaidmuo buvo labai pavykęs ir tinkamai įvertintas – 1995 metais nominuotas „Kristoforui“.
Negalima nepaminėti dar vienos aktorės Gražinos Balandytės kūrybos atšakos – televizijos, kurios mažąjį ekraną ne sykį puošė jos iškilūs darbai: Ausma „Raudonmedžio rojuje“, Duknienė Augustino Griciaus komedijoje „Palanga“, o ypač Ana Marija televizijos spektaklyje „Šventa Zuzana, arba Meistrų mokykla“.
Dar vienas Gražinos portreto bruožas, dar viena viliojanti (ypač vyrus) jos talento gija – kulinarija...
Ilgus metus kiekviena teatro bendruomenės ar iškili kolegos šventė buvo sunkiai įsivaizduojama be jos. Lengvai ir paprastai jinai tapdavo užstalės šeimininke, pagrindine viešnagės ašimi ir siela.
Šiuos neeilinius sugebėjimus ji, būdama daugelio įdomiausių patiekalų žinovė, panaudojo penkerius metus LNK televizijoje vesdama laidą „Ponios Gražinos virtuvė“. Į šią laidą ji kvietėsi įžymius mūsų krašto žmones. Tenai būdavo aptariami ne vien valgių receptai... Svečiai maloniai dalijosi savo gyvenimo patirtim, aptardavo nacionalinės kultūros ir meno reikalus.
„Ponios Gražinos virtuvė“ turėjo (šnekant televizijos žargonu) gerą „reitingą“, o sekmadienio rytais ją mielai žiūrėdavo tūkstančiai krašto žmonių.
Šiandien smagu, kad Gražina Balandytė, nepaisant grėsmingų lemties kėslų, tebėra rikiuotėje. Dabartinis meno vadovas Gintaras Varnas ją pakvietė vėl susitikti su Federico Garcia Lorca (prisiminkime jos Adelę „Bernardos Albos namuose“). Šį kartą – pjesėje „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ sukurti Tetos – senų namų šeimininkės, spektaklyje gyvenančios net kelis savo gyvenimo tarpsnius, – vaidmenį. Ir Gražina pasiekė naują scenos pergalę – už šį vaidmenį buvo apdovanota pagrindiniu Kauno teatralų prizu „Fortūna“.
Gyvenimas jai pateikė dar vieną staigmeną, matyt, primindamas tuos laikus, kai ji vaidino Poli Pičem „Operoje už tris skatikus“, – Muzikinio teatro vadovai pasiūlė froilen Šneider partiją miuzikle „Kabaretas“. Gražina ryžosi ir vėl laimėjo. Už šį įtaigų, nuotaikingą vaidmenį jai įteiktas „Auksinis scenos kryžius“.
Neretai giedrą pavasario pavakarę, Gražina mėgsta sėdėti savo septintojo aukšto balkone ir gėrėtis besileidžiančios saulės nušviesta Žaliakalnio panorama. Tą malonų reginį tarsi pagyvina iš netoliese esančio Zoologijos sodo sklindantys egzotiški jo gyventojų balsai: vienišo liūto riaumojimas arba liūdnas asiliuko bliovimas...
Jinai, klajodama minčių keliais, jaunatvišku Mirandolinos žingsniu kaukši savo mielo kūrybos „viešbučio“ koridoriais. Čia už kiekvienų durų slypi širdžiai mieli apartamentai.
Ten tebėra įvairiausių tautybių ir pažiūrų personažai. Ten nuolatos vyksta linksmi ir liūdni, kartais net tragiški įvykiai. Ten Gražina visada jaučiasi lemtinga figūra. Ji vėl turi galimybę vilkėti įvairių stilių ir epochų drabužiais, puikuotis dailiausiomis šukuosenomis, puoštis brangiausiais papuošalais. Ten jai visada miela būti, prisiminti ir pasvajoti. Tačiau, eidama tais „ilgais koridoriais“, ji tebeieško dar neapgyventų, laisvų erdvių, kur galėtų vėl nerti į naujus kūrybinio virsmo šaltinius. Tos paieškos ir begalinis laukimas turbūt niekada nesibaigia talento išrinktiesiems.
„Ten vos tik įėjus iškart išgirsti tą slaptingą minios gaudesį, visame kūne pajunti malonų virpulį, o širdis pradeda smarkiau varinėti gyslomis kraują...Bet tai tik akimirką. Netrukus tavo kūnas tampa lengvas, o mintys šviesios ir aiškios. Vidinė kaitra negąsdina, nes pajunti, kad dabar tu čia svarbiausia, tave kiekvienas regi ir jaučia. Todėl esi nepaprastai laiminga.“
