Vaidas Petrutis
 |
| Režisierius Rimas Tuminas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Lietuviui – garsiausio Maskvos teatro vairas. Kūrėjas prestižiniam teatrui bandys įpūsti gyvybės. Skylančią trupę lipdys Rimas Tuminas.
Tai Rusijos laikraščių antraštės. Tuose straipsniuose pranešta ilgai laukta naujiena – žinomas Lietuvos režisierius Rimas Tuminas gali priimti pasiūlymą vadovauti Maskvos Vachtangovo akademiniam teatrui.
Rusai neabejoja, kad mažos šalies teatralui tai – didžiulis jo darbo įvertinimas. Tačiau R.Tuminas nepraranda racionalaus proto. Jis kelia sąlygas bei prisipažįsta nenorintis mesti pradėtų darbų nei Vilniaus valstybiniame mažajame teatre, nei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Būtų sudievintas
Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje režisierius stebi scenoje kuriančius studentus. Visuomet geranoriškai pataria, pasiūlo daryti vienokius ar kitokius sprendimus. Iki tikrojo pripažinimo veda sunkus kelias – prieš baigiamuosius egzaminus nenuleisti rankų šią savaitę jaunuosius menininkus ragina vienas labiausių pripažintų teatro grandų.
Ne tik jo studentai, bet ir pats mokytojas sprendžia dilemą – jis stovi kryžkelėje. Tarp Vilniaus ir Maskvos, tarp baltiško ir slaviško teatro.
„Dažnai pasirenku sunkesnį variantą. Ten – sostas paruoštas ir, žinant jų mentalitetą, teatrines tradicijas, režisieriaus, vadovo autoritetą, sukoncentruotą absoliučią valdžią ir mokėjimą garbinti, netgi sudievinti, ten būtų lengviau“, – svarsto ne tik Lietuvoje garsus režisierius.
Jis puikiai supranta, kad Rusijoje jam netrūks nei dėmesio, nei darbo, nei pripažinimo. Rusai įsimylėję teatrą, o ypač lietuvių režisierių pastatymus. „Ten viskas paruošta būti didvyriu ir mokama elgtis, kad būtum didvyriu, – dirbdamas Rusijoje tai patyrė R. Tuminas. – Lietuvoje sunkiau - čia kasdienybė, rutina, čia, tarytum, patogiau, saugiau.“
Vyksta derybos
„Mums reikėjo lyderio, tikro vadovo, paskui kurį sektų visi aktoriai, – kodėl kviečiamas lietuvis, Rusijos spaudai aiškino dabartiniai teatro vadovai. – Tai buvo sunkus sprendimas. Daugelis negalėjo patikėti, kad vienam žymiausių Maskvos teatrui vadovaus ne rusas.“
Bet du žodžiai padėjo sugriauti visus stereotipus, išgaravo visos baimės. Rimas Tuminas suveikė tarsi burtažodis. Tik kiti Rusijos teatralai ragino neskubėti. Jie su R.Tuminu tarėsi dėl spektaklių statymo. „Nejaugi dabar jis atsisakys visų savo planų?“ – teiravosi rusų teatralai.
55 m. R.Tuminas baigė Teatro meno institutą Maskvoje, pastatė apie 20 pjesių Lietuvos ir užsienio scenose, yra įvairių festivalių ir premijų laureatas. Todėl rusai jį laiko savu.
Bet ar taip mano ir pats režisierius? Kol kas vyksta derybos ir į Maskvą jis vyks tik tada, jei bus patenkintos jo keliamos sąlygos.
„Aš dar nesutikau. Be to, dar gali manęs ir nepaskirti. Kitą savaitę atvažiuoja iš Maskvos direkcija, kalbėsim apie sąlygas. Galėčiau vadovauti, bet tik tada, kai baigsiu darbus čia, jei išpildys tam tikras mano sąlygas“, – R.Tuminas nenori atsisakyti kitų savo sumanymų.
Nori baigti pradėtus darbus
Kas jį verčia likti Lietuvoje? „Čia sava žemė, savi žmonės, tegu kartais būna ir negražūs, bet vis tiek savi. Svarbu nugalėti kasdienybę, sukilti prieš ją ir rasti jėgų iškilti virš viso šito“, – apie didžiausią savo aistrą pradeda kalbėti R. Tuminas.
„Mūsų teatro gyvenimas namuose tik prasidėjo ir labai mažai kas padaryta, dar labai daug darbų. Dabar man reikėtų būti čia, daryti tai, ką privalėčiau daryti Vachtangovo teatre“, – Vilniaus mažojo teatro bent kol kas nenorėtų palikti režisierius.
Būtų pernelyg sunku. Šis teatras – tarsi kūrėjo vaikas. Jis rūpinosi viskuo – remontu, įrengimu, vėliau spektakliais ir repertuaru. Modernioje salėje vos telpa žmonės, bet R.Tuminas turi ambicijų ir norų.
„Po pirmojo mūsų sezono, kurį užbaigėm vasarą, buvome šoko būsenos. Tikrai labai išvargom, kažko pasiekėm – sezoną vainikavo mūsų gastrolės Maskvos didžiojoje klasikinėje scenoje, bet pajutome, kad kažkoks etapas baigėsi, reikia vėl pradėti, nes teatras visada tik prasideda, niekada nėra jam garantuoto ramaus, gražaus ir ilgo gyvenimo, – kalbėjo režisierius.
Ant pečių – finansiniai rūpesčiai
Dabar režisierius gyvena studentų rūpesčiais. Jau savaitę nebuvo teatre. Teatro darbuotojai sako, kad susikaupė daug darbų, kuriuos išspręsti galėtų tik pats R. Tuminas. „Kai repetuoja, jo negali trukdyti“, – pareiškė režisieriaus sekretorė.
„Aš tiesiog administratorius, – tai išgirdęs kvatoja R. Tuminas. – Esu režisierius, tačiau – teatre netgi ne kūrybinis darbuotojas. Aš esu administracijos vadovas, administruojantis asmuo ir suderinti vaidmenis – sudėtinga. Mielai jo atsisakyčiau, nes mano pareiga ir netgi prasmė būtų stebėti aktorius, rinkti juos, kalbėtis, mokytis pačiam ir mokyti juos, įvesti į teatro gyvenimą aktoriaus meistriškumo, balso, judesio lavinimo disciplinas. Kad tai taptų kasdienybe. Tada ją būtų lengviau įveikti.“
Lietuvoje jam nuolat tenka spręsti ir finansines problemas, o Rusijoje galėtų atsiduoti kūrybiniam darbui.
„Darbas, spektakliai taurina mūsų teatrą, tačiau reikėtų šiek tiek daugiau lėšų, nes visoje Lietuvoje etatinių aktorių – nedaug“, – R.Tuminas ragina imtis spręsti ne vienus metus egzistuojančias problemas.
Nenori švaistyti laiko
R.Tuminui rūpi jo teatras, aktoriai, spektakliai. Vadinasi, jis liks Lietuvoje? Vadinsi, jis dar kartą atmes vieno žymiausių Maskvos teatrų pasiūlymą, kaip tai padarė praėjusių metų pabaigoje?
„Kad ir koks būtų mano sprendimas, su Maskva santykiai nesibaigia, – ramiai kalba režisierius. – Jie buvo, yra ir bus. Per gastroles vasarą su keliais teatrais susitarėm dėl naujų pastatymų, tad atsakyti reikia už save ir savo spektaklį, kurį kursiu.“
Kodėl jis nesiryžta priimti ryžtingo sprendimo? „Atvirai pasakysiu – daug daugiau prarasta, nei atrasta. 7-8 metus gyvenome atradimų laiką, o po to, deja, buvo praradimai. Čia aš įžvelgiu savo kaltę. Todėl kad išskridau, išvažiavau, klaidžiojau po įvairias šalis, tiesiog ieškodamas atradimų, – atvirai kalba kūrėjas. – Bet sugrįždavau tuščiomis. Esminių dalykų, kurie pakeistų mane arba darytų įtaką teatrui, aš neradau.
Neradau teatrinio impulso, teatrinės kalbos, estetikos. Pernelyg ilgai galbūt save apgaudinėjau, maniau, kad vis dėlto dar rasiu. Vienintelė viso to nauda – tai ilgesio nostalgija, kurioje gimdavo kitų spektaklių sumanymai.”
