|
|
| „Čia yra ir ašaros, ir juokas, ir skausmas, ir giedros emocijos”. |
Birželio 14 d. dienomis Palangos kultūros centre „Ramybė“ Lietuvos vasaros sostinės žiūrovai turės galimybę išvysti garsaus lenkų dramaturgo Andrzejaus Maleszkos veikalo „Jasekas“ premjerą. Spektaklio idėjos autorė ir atlikėja – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė, režisierius – Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus, dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Gediminas Rimkus-Rimkevičius. Spektaklyje skambės garsaus vokiečių kompozitoriaus Kurto Weillo zongai, į režisūrinę spektaklio sistemą bus įtraukti ir flamenko šokiai. Apie naująjį spektaklį mintimis sutiko pasidalinti aktorė Neringa Bulotaitė. Kalbino Daiva Šabasevičienė.
– Šį spektaklį skiriate pajūriui. Ne paslaptis, kad pajūrio žmonės mėgsta teatrą, spektaklius vertina reikliai ir visada laukia rimtų kūrinių. Kas Tave paskatino ieškoti naujos teatrinės medžiagos, kurią netrukus pristatysite?
– Aktorių atostogos gana ilgos, visi teatrai vasarą užsidaro. Bet juk nuo senų laikų egzistavo vasaros teatras – atskiras, savarankiškas, antreprizinis teatras, kada buvo surenkami aktoriai ir būtent vasarai buvo ruošiami tam tikri veikalai. Mūsų, aktorių, vasaros ilgos, todėl aš daug laiko praleidžiu Palangoje. Sutikusi daugybę menininkų – rašytojų, režisierių, dailininkų, paprastai klausiu, ką jie veikia? Jie atsako, kad stato smėlio pilis. Kodėl vasarą reikia paversti smėliu, o ne kokiu nors meniniu įspūdžiu? Taip gimė mintis pastatyti spektaklį būtent pajūrio žmonėms.
– Kaip atradote Andrzejaus Maleszkos „Jaseką“?
– Pjesę perskaičiau garsiame lenkų teatro žurnale „Dialog“. Šį žurnalą skaitau nuolat, ten spausdinamos puikios pjesės. Andrzejus Maleszka – garsus šiuolaikinis lenkų prozininkas, scenaristas, netgi teatro ir kino režisierius. Jis daug dėmesio skiria paauglių gyvenimui. „Jaseko“ veikėjai – vaikas ir jo mama, nors scenoje vaikas nepasirodo. Mane pirmiausia sudomino šio kūrinio tema – teatras, nes pagrindinė kūrinio veikėja – aktorė. Visos aktorinės peripetijos man yra pažįstamos; jos šioje pjesėje puikiai atskleistos, pateiktas tarsi jų kondensatas: čia yra ir ašaros, ir juokas, ir skausmas, ir giedros emocijos.
– Apie ką bus spektaklis?
– Pasirinkome „skurdžiojo teatro“ estetiką – lėšų pastatymui nėra labai daug, dekoracijos – minimalios, jos turi tilpti į mano lagaminą, kadangi esu aktorė, kuri vaidins aktorę. Tai yra spektaklis apie aktorę, kuri galbūt dėl savo didelės meilės teatrui paaukoja sūnų. Ji tarytum jo netenka, gyvendama vien tik savo mintimis, idėjomis. Rožinės svajonės sužlugdo jų gyvenimą. Nors spektaklis – apie teatrą, apie meilę teatrui, apie tai, ką gali teatro žmogus iš tikrųjų. Kiek galima paaukoti teatrui? Kiek galima jam atiduoti?
Spektaklis, manau, gyvuos ir sostinėje. Gal tuomet kažkas ir pasikeis, galima bus akcentuoti daugiau tragedinius šio kūrinio motyvus. Šiandien kuriame spektaklį, kuriame ir džiaugsmas, ir liūdesys skleidžiasi greta.
 |
| Kurto Weillio kabaretiškas aidas. Giedrės Brazytės nuotraukos |
– O režisierių „deficito“ laikais nesunku buvo rasti režisierių?
– „Jaseke“ paminėtas Kurtas Weillis ir jo „Trijų grašių opera“, kurią Jonas Vaitkus 2001 metais pastatė Klaipėdos muzikiniame teatre. Tai ir buvo didžiausias pretekstas pakviesti režisierių Joną Vaitkų. Jis gerai žino medžiagą. „Jasekas“ – pjesė, bet norisi, kad spektaklyje skambėtų gyvos dainos, jame būtų šokama, todėl labai svarbu režisierius, kuriam visa tai nesvetima. „Jasekas“ skirtas ne tik galvai ir širdžiai, bet ir poilsiui.
Mano herojė turi idée fixée – sudainuoti vieną iš personažų „Trijų grašių operoje“, todėl ši medžiaga buvo pasiūlyta jam. Turėtų būti beveik muzikinis spektaklis. O Vaitkus, kaip muzikos žinovas, puikiai ją jaučia, moka ją naudoti.
– Kas Tau yra monodrama?
– Kol kas savo iniciatyva aš klibinau tiktai šį žanrą. Ateityje, aišku, noriu pereiti prie kamerinių pjesių, bet patirties monodramaturgijoje jau turiu, pradedu ją šiek išmanyti. Manau, kad paskutinėje savo knygoje Peteris Brookas taikliai pasakė, kas yra svarbiausia kuriant spektaklį: sukurti bendrą lauką tarp žiūrovo ir aktoriaus. Šis apibrėžimas tinka visų tipų spektakliams. Aš tuo vadovaujuosi, kurdama monodramas. Man svarbu, kad tai, kas man įdomu, sudomintų ir žiūrovą. Tai yra žiūrinčiojo ir vaidinančiojo suokalbis. Tai sudėtinga, bet įmanoma, ypatingai žinant, ko siekiu. Aš arba žiūrovai užmetame vienas ant kito „tinklą“, ir mes susijungiame. Vardan šito ir įdomu kurti monospektaklį.
– Su dailininke Giedre Brazyte susitinkate antrą kartą. Pirmasis jūsų bendras darbas buvo „Šaukštaveidė“.
– Po „Šaukštaveidės“ susilaukėme pačių kontroversiškiausių nuomonių: vieni peikė arba gyrė mane, kiti – dailininkę. Bet kadangi mes jau buvome susitikusios ir aš žinojau Giedrės Brazytės ištikimybę, meilę teatrui, abejonių dėl pasirinkimo nekilo. Ji išstudijavo ne tik medžiagą, bet dalyvauja ir repeticijose. Šiandien tai ne taip dažna. Atsidavimas darbui – svarbiausias šios dailininkės bruožas. Dirbant su „Jaseku“, pastebėjau, kad ji mane dar ir „kelia aukštyn.“
– Minėjote, kad bus daug muzikos. Kas ją rašo?
– Gediminas Rimkus-Rimkevičius daug muzikos perdirbs – tą patį Kurtą Weillį ar, pavyzdžiui, tango. Aš jam sakau, ko man reikia, ir jis paima kūrinį, jį perkuria ir man pateikia norimą rezultatą. Man reikia angelų scenos – jis paima jau egzistuojantį motyvą ir aranžuoja jį. Rimkevičiui patinka medžiaga, todėl spektaklio kūrime jis taip pat dalyvauja „pilna koja“.
