Penktadienį dusis atvėrė naujas teatras „Domino“. Iš atidarymo šventės praneša MF korespondentė Katrė Dominaitytė-Gryn.
 |
| Į vakarą susirinko daugiausia teatralai (ne nuotraukoje) |
Penktadienio vakaras, 19.00, CCP. T.y. „Coca Cola Plaza“. Širdis jau seniai suakmenėjo, neapsipila krauju žvelgiant, kas padaryta iš seno ir amžiais nušiurusiu atrodžiusio kino teatro „Vingis“. Atrodė, jau viskas iš jo išspausta, ir nelabai suprantu, kur dar ten galėjo tilpti teatras. Bet kelią į jį nurodo deglai ir raudonas kilimas.
Į atidarymą susirinkę bemaž visi teatralai. Ne tik būsimieji „klientai“ – Anželika Cholina, Gytis Ivanauskas, bet ir teatrų vadovai (teko pamatyti net atvykusius iš uždaryto Klaipėdos teatro. Hm, gal jie čia glausis?). Vaišinama šampanu ir brendžiu. Mano fizzo nebuvo. Abstinentams ten taip pat ne vieta.
Įėjimas į teatrą – tarp CCP kasų ir picerijos. Yra ir nedidelė rūbinė, kad nuo jos prasidėtų teatras. Mimai lankstosi ir padovanoja elegantišką dėžutę, kurios turinys tikriausiai turėtų atspindėti teatro skonį. Šokoladas su pipirais. Ir įžengiame į ... seną „Vingio“ kino salę. Ne, ji, žinoma, ne tokia pati, bet toje pat vietoje. Paskutinįkart joje sėdėjau irgi per teatro pasirodymą – scenoje tuomet maivėsi ir žargstėsi liūdnos atminties „šeškės“ (toks lietuviškas „Girls Power“ analogas). Buvo tokios vulgarios, kad buvo gėda dėl mūsų bendros lyties. Tikėjausi, tradicijos nepersiduos. Finale išaiškėjo, kad tema vis tiek vyraus ta pati. Tiksliau, moteriaus.
 |
| Iškilminga juostelės kirpimo ceremonija: teatro veiklos koordinatorius Egidijus Baranauskas, ministerijos atstovė Rasida Žygienė ir vakaro vedėjai |
Na ką, potencialūs kandidatai į „Domino“, jus domina scena ir salė? Salė, kaip skelbiama, 400 vietų, nors vizualiai atrodo mažesnė. Kėdės patogios, kaip ir kino teatro, gal net su vibroefektais (tiktų „Laukinei moteriai“). Salė gan jauki, iš pradžių kiek gąsdino, kad neparodys gilumos, visi trynėsi aplink scenos pakraščius, bet vėliau pravėrė ir parodė visą savo gilumą ir apšvietimo diskoteką. Kiek abejonių kėlė kulisai – ar jie pakankami aktoriams (nes dainininkė į sceną įėjo iš salės). Po koncerto vienas teatralas pats pabandė pasidomėti tuo klausimu, tačiau grįžo nusibrozdinęs ranką. Kaip sako, nelįsk, kur nekviečia.
Bet vis neapleido tas pats nušiurusio „Vingio“ įspūdis: aksomines užuolaidas pakabino, bet apšvietimo štangų scenoje nepaslėpė. Prastai atrodančios kolonėlės su laidais irgi save nuo scenos demonstravo esančios lygios atlikėjams. Bet tai – menkos brendimo klaidos.
 |
| Kostas Smoriginas – „Laukinė moteris”. Ramūno Danisevičiaus („Klubas”) nuotraukos |
Vakarą vedę Neringa Varnelytė ir Dalius Skamarakas nuteikė tam pačiam šokoladiniam prieskoniui su pipirais, tai pasikandžiodami, tai beveik pajuokaudami. Buvo patys sau malonūs. Koncertavo violončelių „QinCelli“, Gintarė Skėrytė ir Andrius Kulikauskas. Kiek prailgo, šiek tiek nusnaudžiau. Bet buvo miela. Cute, kaip pasakytų mano pusseserė iš Londono. Po to (ar prieš tai?) vietoj žadėto Kultūros ministro (jis gal džiazą turėjo čia groti?) išėjo jo pavaduotoja teatro reikalams ir perskaitė sveikinimą. Ministras palinkėjo, kad (cituoju iš atminties) „visos ´Domino´ kaladėlės susijungtų“. Na, kaip sakoma, kas kokius žaidimus vaikystėje žaidė – domino kaukes ar kokiam parkelyje domino skaldė su alum... Gal pastarasis variantas jam ir arčiau teatro.
O finale laukė didysis siurprizas ir pažadas apie būsimą repertuarą – Sigito Parulskio „Laukinė moteris“. Sakiau, temos užkrečia. Vėliau čia bus parodyta „Aš tave myliu“ su Ivanausku, po to gal Cholina su „Otelu“. Bet „Domino“ proga laukė vyriškosios kaukės. Moterį šįkart suvaidino Kostas Smoriginas. Kadangi nebuvau mačiusi originalo, pakaitalas buvo visai nieko. Ir Parulskis, nors ir rašo nuo moterų, čia kaip nuogas. Turiu galvoj – prisidengęs tik savo troškimais ir užsiėmimais internete.
Aktorius visų žodžių nemokėjo, bet turbūt iki tokios, visai įmanomos, premjeros išmoks. Vis į lapelį žvilgteldavo sakydamas, „Kas čia toliau?“. Po to paminėjo visus „Domino“ rėmėjus („Fortuna non penis...“ – čia apie visiems išdalintą žurnalą–albumą „Fortuna privata“), padėkojo „Baltic music“ ir „Urviniam žmogui“, kad išvarė iš „New York“ klubo. Ir pagaliau pakvietė visus į kažkelintą aukštą toliau braidyti po brendį. Bet tai jau privatus fortūnų reikalas.
