Pažintis su Kanados prancūziškąja puse

„Pilvakalbio” skaitymas

Kristina Mauruševičiūtė ir Loreta Raškevičiūtė skaito „Nojos laivą” (režisierė Dalia Jokubauskaitė)

Vienas mano pažįstamas, su kuriuo kaktomuša susidūriau eidama Meno forto link, pasiteiravęs, kur einu, tik nusistebėjo: „Kokie dar skaitymai? O negali tų pjesių tiesiog namie persiskaityti? Blūdiji dabar per šalčius“.

Geriau pagalvojus, tikrai keistas žanras yra tie skaitymai. Tačiau viena yra pjesę individuliai persiskaityti namuose, o visai kas kita sėdėti žiūrovų salėje ir klausytis: režisieriaus sudėti kirčiai, aktorių intonacijos, jų veido mimika, gestai, pauzės – taip savaime vizualizuojasi peizažai, aplinka, kurioje veikia personažai, daiktai, kurie juos supa.

Po kanadiečių, o tiksliau – kvebekiečių pjesių skaitymo atrodo, jog matei berniukų Fransua ir Matjė numuštą žvirblį (Jeano-Rocko Gaudreault pjesė „Matjė ir Fransua”, rež. Algimantas Pociūnas), Balzaką, įėjusį į gražiausią pasaulyje romaną rašančios Gabi kambarį (Larry Tremblay „Pilvakalbys“, rež. Gintaras Liutkevičius), IV a.pr. Kr. iš jūros dugno išgriebtas apyrankes ir žiedus, kuriuos Elenai bandė įsiūlyti įkyrus Beiruto prekybininkas (Carole‘s Frechette „Elenos vėrinys“, rež. Caroline Binet). Kiek kebliau vizualizavosi po potvynio likusi gyva mergaitė, gyventi prisiminimais apie savo šeimą, skaičiuojanti vis mažėjantį makaronų resursą – daugiau matėsi pačios aktorės – Kristina Mauruševičiūtė (mergaitė) ir Loreta Raškevičiūtė (mergaitė, motina, balsas) (Jasmine Dubé „Nojos laivas“, rež. Dalia Jokubauskaitė).

Ignas Ciplijauskas ir Sergejus Ivanovas – „Matjė ir Fransua” (rež. Algimantas Pociūnas)

Kanados autorių pjesėse neaptinkama nieko, ką būtų galima pavadinti išskirtinai „kanadietišku“. Jokių istorinių, ar politinių aliuzijų apie šią šalį. Pristatytų keturių pjesių tematika – universali, visuotinė. Pavyzdžiui, pirmosios pristatytos pjesės „Matjė ir Fransua“ herojai – berniukai Fransua (Sergejus Ivanovas) ir Matjė (Ignas Ciplijauskas) nesikalba nei apie Niagaros krioklių grožį, nei apie Kvebeką. Sergančio Fransua ir Matjė dialogai, pramanai ir žaidimai (pvz., matavimo kursai, magiškų žodžių – visokių cheminių rūgčių pavadinimų – kartojimas, ateities įsivaizdavimas ) artimi tikrai vaikų leksikai, filosofijai, pilni paradoksalių išvadų. Aktorių duetas išsiskiria sklandumu, Ciplijausko vaikiškos intonacijos – skirtingai, nei dažnai būna bandant imituoti vaikus – neperspaustos. Kas minutę prie mirties artėjantis Ivanovo našlaitis berniukas filosofuoja apie laiką, nebūtį, Ciplijausko Matjė, kuriam mama perka blizgančius batus ir jo neignoruoja kiemo vaikai – tarytum oponuoja tabletėmis priversto maitintis Fransua likimui. Skirtingų patirčių susidūrimas, žaisminga vaikų leksika išsakyta filosofija – jautresniam žiūrovui sudarytos visos sąlygos susigraudinti.

2003 m. „Le Masque“ žurnalo pripažinta geriausia pjesė „Pilvakalbys“ – siurreali, dinamiška pjesė. Šešiolikmetė Gabi (Severija Janušauskaitė) gimtadienio proga iš motinos nesulaukusi savo svajonių parkerio, nusikerpa kasas ir nuleidžia jas į klozetą, užsidariusi kambaryje ima rašyti istoriją apie berniuką su svogūno galva. Mamos (Dalia Morozovaitė), tėvo (Lukas Petrauskas) beldimas į duris tampa Balzako beldimu, mergaitė galiausiai atsiranda terapeuto (Nerijaus Gadliausko) kabinete: bandydama kovoti su blokavimu, trukdančiu rašyti, mergaitė atskleidžia savo sudėtingus šeimos santykius, paaiškėja Gabi ir jos brolio kraujomaiša. Pabaigoje viskas atsinarplioja: Gabi yra Pilvakalbio (Nerijus Gadliauskas) – izoliuoto, kambaryje užsirakinusio berniuko – sugalvotas personažas, paauglės ir visos jos fantazijos – tai Pilvakalbio monospektaklis su lėle. Daugiasluoksnėje pjesėje aktorių kvartetas nepasimeta, darnų ir įdomų vienetą sudaro Janušauskaitė ir Gadliauskas.

Judita Zareckaitė – Elena ir Vytautas Kaniušonis – Nabilas „Elenos vėrinyje”

Elena ir prekeivis senienomis (Kristina Mauruševičiūtė). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Finalinis Kanados režisierės ir aktorės Caroline Binet „Elenos vėrinio“ organizuotas skaitymas, ko gero, pelnė didžiausią žiūrovų simpatiją. Juditos Zareckaitės Elena nežinia kaip atsidūrusi Beirute ieško savo pamesto vėrinio, kelyje sutikdama įvairius žmones – sūnaus netekusią motina, kuri kasdien išeina ieškoti savo vaiko, papuošalų prekeivį (Kristina Mauruševičiūtė), arabiškai šnekantį taksistą, vyrą iš statybų aikštelės, kitą, į kalbas nesileidžiantį vyrą, nukentėjusį nuo bombos sprogimo (visi išvardinti vyrai – Vytautas Kaniušonis). Galimi ironiški priekaištai „Ai, čia kelionė į save“ čia visai nepridera. Jokio patoso ar pretenzingo tono nėra. Tokia skambi tema kaip „Kelionė į save“ lydima gero humoro, gimstančio iš Kaniušonio laikysenos scenoje: aktoriaus taksistas garsiai leidžia rytietišką muziką ir į visus Elenos klausimus atsako „taksi!“, paslaugi šypsena sustingusi kaip priešistorinė fosilija. Kaniušonio taupi vaidyba nuginkluoja – aktorius įneša daug žaismės, tačiau pjesės Elenos personažo linija bei politinės užuominos į Vakarų ir Rytų pasaulio dialogo paieškas niekur nepradingsta.