 |
| Režisierius Ivica Buljanas |
Dvi išbadėjusios valstybės
Lietuva ir Kroatija – dvi mažos šalys, turinčios didelį kultūros apetitą, didelę ir svarbią kultūrą, kuri pasauliui nepažįstama. Maždaug tokį palyginimą kadaise parašė kroatų literatūros klasikas Miroslavas Krleža, laikomas geriausiu XX amžiaus rašytoju Balkanų regione.
Šiandien šitos tautiečio minties suintriguotas Vilniuje dirba žinomas kroatų teatro režisierius Ivica Buljanas, Kroatijos teatro festivalių rengėjas. Nacionaliniame dramos teatre jis repetuoja M.Krležos pjesę „Ponai Glembajai“ (išvertė Algimantas Bučys). Lietuviškas pjesės pavadinimas – „Elitas“.
Drama nenueina nuo scenos
Kroatijoje ši pjesė tokia populiari, kad nuo 1928 metų, kai buvo parašyta, ji nenueina nuo scenos. „Ponus Glembajus“ iš naujo stato jauni režisieriai, naujos artistų kartos įvedamos į jau einančius spektaklius. Pjesės posakiai tapo kasdienės kalbos priežodžiais. „Drumzlės, viskas mumyse tik drumzlės“, – mėgstama kartoti pirmąjį „Ponų Glembajų“ sakinį, kurį taria Leonas Glembajus, nusispjovęs į verslininko kilmę ir tapęs menininku.
Kroatai ilgam įsiminė ir baronienės Kasteli, ciniškos koketės, atsivėrimą: „Aš esu trapi kaip ir visos moterys“. Leonas apie ją: „Penkiasdešimt trys lagaminai ir trys šunys – štai jos kultūra“. Netgi didžiųjų Kroatijos artistų biografijos vertinamos pagal tai, kokius vaidmenis jie vaidino „Ponuose Glembajuose“. Leono ir baronienės vaidmenys – kroatų artistų svajonės.
Štai dabar, naujausiame pjesės pastatyme Kroatijoje, baronienę gavo vaidinti popscenos žvaigždė. Skandalas! Dramos artistai pasipiktinę – kaip tokį rimtą, sudėtingą vaidmenį gauna kažkokia popso dainininkė.
Aktorius rinko savarankiškai
41 metų I.Buljanas, arti dvidešimties spektaklių autorius, tėvynėje nėra režisavęs „Ponų Glembajų“. „Kroatijoje visi žino, kaip reikia vaidinti kiekvieną pjesės herojų. Kaip jis turi atrodyti ir kaip elgtis. Panašiai yra dėl „Hamleto“ arba kitų labai žinomų pjesių. Visi viską žino geriau už kitus.
Todėl kai gavau kvietimą dirbti Lietuvoje, nutariau, jog geriau „Ponus Glembajus“ pastatysiu čia. Juk tikrai įdomiau, kad aš jus supažindinsiu su klasikine kroatų pjese, nei kažkelintą kartą interpretuosiu jums Shakespeare´ą ar Čechovą.
„Ponams Glembajams“ lietuvių aktorius rinkausi pats, susipažinau kone su visu teatru per dienas, skirtas atrankai. Ir labai greit suradau visus personažus. Baronienę repetuoja Rimantė Valiukaitė, Leoną – Vytautas Rumšas jaunesnysis. Temperamentu lietuvių artistai visiškai nesiskiria nuo kroatų. Nors pagal klišes lietuviai turėtų būti uždari ir šalti, per repeticijas aš visai užsimirštu ir man atrodo, kad dirbu su kroatais“.
Naujieji turtuoliai ir laikas
Iki „Ponų Glembajų“, I.Buljano tvirtinimu, rašytojas M.Krleža „buvo avangardistas“. O čia – jokių eksperimentų. Tai klasikinės manieros pjesė, kurioje nuosekliai ir aiškiai pasakojama šeimos istorija.
Pjesės veiksmo laikotarpis – po Pirmojo pasaulinio karo, kai griuvo Austrijos ir Vengrijos imperija, iro ir Glembajų šeima. Glembajai – praėjusio šimtmečio „naujieji kroatai“, t.y. praturtėję ir įsiveržę į elitą. „Anais laikais nuvorišais, prasimušėliais buvo laikomi tie, kurie tik šimtą metų turtingi, o šiais laikais nuvorišai yra tie, kurie jau tris mėnesius turtingi“, – ironizavo režisierius.
 |
| Kompozitorius iš Slovėnijos Mitja Vrhovnikas Smrekaras. Olgos Posaškovos („Lietuvos rytas") nuotraukos |
Artima skandinavų klasikai
„Toje pjesėje susipina tiek šeimyninių istorijų, kad turiniu ji primena šiandienius televizijos serialus, nuo kurių neatsiplėšia milijonai žiūrovų“, – palygino I.Buljanas.
„Bet Krleža visas tas šeimos peripetijas parašė su tokiu psichologijos išmanymu, jog „Ponus Glembajus“ galima lyginti su Henriko Ibseno, Augusto Strindbergo kūryba. Mane „Ponuose Glembajuose“ domina būtent psichologija ir personažų santykių seksualumas. Ir mano paties santykis su režisuojama pjese yra seksualus. Man pjesė – tai kūnas, su kuriuo santykiauju, gerbiu, jaučiu malonumą“.
Kelios profesijos – turtas
I.Buljanas savo karjeros pradžioje buvo žurnalistas, teatro eseistas, rašė pjeses, net bandė rašyti ir romaną, „tačiau dabar tai nesvarbu“. Jo išsilavinimas platus – tėvynėje jis studijavo politologiją ir prancūzų literatūrą.
Gavęs stipendiją, išvyko į Prancūziją, kur galėjo rinktis, ką mokytis. Pasirinko teatrą. „Ir man atrodo labai gerai, kai režisierius turi dar ir kitą profesiją kitoje gyvenimo pusėje. Prancūzijoje tai natūralu, tik mums kiek neįprasta“.
I.Buljano spektakliai – daugelio tarptautinių festivalių dalyviai, pelnę savo kūrėjui premijas tėvynėje ir užsienyje.
Turi nuolatinių bendradarbių
Režisierius dažniausiai dirba su nuolatine kompanija – kostiumų dailininke Ana Savič-Gecan, kompozitoriumi iš Slovėnijos Mitja Vrhovniku Smrekaru.
Jie visi kartu ir Vilniuje. Kompozitorius vaikšto po teatrą su savo kompiuteriu ir stebina, antroje dienos pusėje linkėdamas sutiktiems žmonėms „labo ryto“. Jis rašo muziką per naktis, o dieną teatre klausosi, kaip dainuoja Nacionalinio dramos teatro artistai. Jo atradimas „Ponų Glembajų“ muzikai – Dianos Anevičiūtės dainavimas. Kompozitorius sukūrė spektakliui dainą, kurią jie atlieka abu.
Scenografiją kuria jaunas dailininkas Tomislavas Čurkovičius, pažadėjęs visišką minimalizmą. „Artėja premjera. Tai reiškia, kad baigiasi malonus ieškojimų laikas“, – pažymėjo I.Buljanas.
Po gruodžio 8 d. premjeros jie išsiskirstys, Nacionalinio dramos teatro scenoje palikę psichologišką ir seksualią „Elito“ istoriją.
