Tiesą sakant, Žemaitijos - autonomiškos, pavergtos, prisitaikiusios - istorija man niekada stipriai nerūpėjo. Su ironija išklausydavau kartas nuo karto pasigirstančias krašto atsiskyrimo nuo Lietuvos idėjas. Kita vertus, daug metų girdėdama apie katalonų, baskų judėjimus ar apie Palestinos žmonių poreikius, vis pasvarstydavau, ar palaikydama mažųjų išsilaisvinimą neturėčiau taip pat žvelgti ir į Žemaitijos nepriklausomybės idėją. Tačiau greitai save nuramindavau: šiandien lietuviai žemaičių neskriaudžia, o patys žemaičiai apie atsiskyrimą vien tik kalba, nesiimdami veiksmų. Vadinasi, tikro poreikio atsiskirti nėra.
Dabar jau žinau, kad polinkis vengti pokyčių gali būti susijęs su stereotipine žemaičių savybe: tai - užsispyrę žmonės, kurie taip pat užsispyrusiai gali nieko nedaryti. Šią švelniai ironišką idėją pagavau Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „Žemaitėjė“, kurio premjera Klaipėdoje įvyko vasarą, o žiemą spektaklis parodytas Vilniuje, „Menų spaustuvėje“. Į Žemaitijos krašto istoriją bei skirtingų kartų visuomenę čia žvelgiama su meile ir lengva ironija, su pagarba tikslams ir realybei, su dėmesiu tradicijoms, įpročiams bei stereotipams.
Labiausiai spektaklyje žavi Žemaitijoje (Šiauliuose) gimusios Rugilės Latvėnaitės ir, kaip pati sako, „iš niekur“ (t. y. Jonavos) kilusios Ievos Pakštytės atsidavimas. Šiandien teatre nedažnai tenka matyti tokią meilę atliekamam kūriniui, kokia „Menų spaustuvėje“ dalijosi Latvėnaitė ir Pakštytė. Tai vertė geranoriškai žvelgti į spektaklį, kurio trūkinėjanti dramaturgija niekur nenuveda, kuriame paliktos dinamiką ir ritmą stabdančios scenos, ir kuris, žinoma, turi kelias pabaigas.
Aktorės iš visos širdies neria į režisieriaus Dariaus Rabašausko sudėliotas scenas, kuriose pinasi viskas, ką galime ir ko negalime numanyti: meškos simbolis, Žemaitė ant lito, savo šaknis išdavusios ir vėliau jas iš naujo pamilusios žemaitės istorija, lašiniai, troba (projektuota Rūtos Venskutės), dešimt žemaičių įsakymų ir net sąmokslo teorijomis grįsta prancūzo aprašyta Žemaitijos istorija. Ne veltui „Žemaitėjė“ pavadinta spektakliu-fantazija: tai tarsi etiudų vakaras, kuriame įvairaus jautrumo humoru perbėgama per žemaitišką charakterį. Temos požiūriu etiudus jungia Žemaitija, o režisūriškai juos sieja meškos motyvas. Įdomu, kad spektaklyje taikliai atsispindi dvi krašto vėliavos interpretacijos: meškos personažas vaizduojamas be fizinės grandinės, tačiau spektaklyje atsispindi surakintos žemės metafora. Taip pat spektaklis įkvepia kvestionuoti vėliavoje esančios grandinės simbolį: Žemaitija (meška) jaučiasi spaudžiama geležinio antkaklio, tačiau ji nėra prie nieko pririšta, jos judėjimas nesuvaržytas. Tai - įdomi dviprasmybė, iliustruojanti dėl užsispyrimo vietoje sustojusią bendruomenę.
Vis dėlto Žemaitijos ir meškos figūros lieka vienintelėmis scenų jungiamosiomis grandimis. Spektakliui stinga dramaturgo, kuris scenas-fantazijas sujungtų į tikslingai augantį spektaklį. Didžiausia spektaklio „Žemaitėjė“ problema - rodydami įvairiapusišką Žemaitijos ir žemaičių, taip pat ir lietuvių paveikslą, spektaklio kūrėjai nepasako nieko konkretaus. Apskritai sužinome daug: kad žemaitės užsispyrusios, kartais - per geros nuomonės apie save, kad yra vaišingos, švelnios liežuvautojos, protingos ir gudrios. Taip pat išgirstame, kad Žemaitija - tai namai, meilė, šviežias maistas, gėda ir pasididžiavimas, išprievartauta žemė, šviesūs laukai, neišsipildžiusios viltys ir klestėjimo pažadas. Visa tai prabėgomis susirenkame atskirose scenose. Tačiau įspūdį galiausiai palieka ne spektaklis, o abstrakti idėja, kuri galėjo būti jo išeities tašku: Žemaitija yra visokia ir mums ji labai brangi.
Paskutinė spektaklio scena, kurioje aktorės sėdi ant pledo ir valgo žemaitės Mamos neseniai scenoje supjaustytus lašinius, duoną ir agurkus, tarsi sufleruoja, kad „Žemaitėjė“ - tai spektaklis apie nostalgiją. Kita vertus, tokia interpretacija vargiai siejasi su keliomis minutėmis anksčiau vykstančia scena, kurioje meška be tikslo ir agresyviai varoma aplink namą, kol galiausiai parodoma kaip prievartauta moteris. Galbūt nostalgiją reikėtų suprasti kaip meilę, rūpestį ir pagarbą kraštui, nepaisant to, kiek jam (dėl mūsų?) teko patirti?..
Šis nesusipratimas pagrindžia, kaip stipriai „Žemaitėjė“ stinga dramaturgo, kuris kur nors vestų spektaklį. Ir kuris tikslingai įdarbintų stipriąsias kūrinio dalis: aktorių atsidavimą, detalių atpažįstamumą, gana adekvačią interakciją ir muziką (Gyčio Šimelionio kurtas žinomų muzikos kūrinių transkripcijas). Šie elementai jungiamosios grandies stokojančiame spektaklyje (netikėta sąsaja su meška be grandinės) padeda vis iš naujo susidomėti tuo, ką scenoje veikia aktorės. Galiausiai, keista suvokti, kad net ir stingant tokio svarbaus komponento, spektakliu įmanoma mėgautis. Tereikia nusiteikti maloniam vakaro pasibuvimui ir nekelti jokių reikalavimų nei kūriniui, nei teatrui apskritai.
P. S. Skaitytojams gali susidaryti įspūdis, kad šį spektaklį būtų naudinga analizuoti iš feministinės perspektyvos. Iš dalies - taip. Tačiau ne dėl paties spektaklio (jis tokios krypties sąmoningai nesufleruoja), o dėl visuomenės, kurioje yra rodomas ir kurioje susikaupė autorių analizuojama medžiaga.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba