Vienas nuobodžiausių dalykų teatre man - stebėti vizualiai neišraiškingoje aplinkoje kalbančius aktorius, mėginančius tekstais išjudinti veiksmą. Dar neįdomiau, kai siužetas žinomas ir veikėjai pažįstami. Tad Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Lost Lost Lost“ nepaprastai nustebino: neblogai pažįstamas Jonas Mekas, jo aplinka ir dokumentiniai, bet ne visada tikriesiems autoriams priskirti tekstai, vizualiai ne itin įdomus scenografijos sprendimas ir daug kalbėjimo susivienijo gražiausioje pastaraisiais metais Lietuvos teatre matytoje scenoje. Tačiau jos reikėjo palaukti, nes užtrukome, kol su spektakliu ėmėme susikalbėti.
O priimti spektaklį ir jo kalbą užtruko visų pirma todėl, kad Michało Borczucho režisuotas „Lost Lost Lost“ nėra draugiškas žiūrovui. Nedraugiškumas prasideda teatro fojė, kur ant poros sienų projektuojamą filmą lydi gerokai per garsiai skambantis garso takelis. Jis, deja, netampa ir fonu, padedančiu geriau suprasti spektaklio kontekstą: nepasiruošusieji iš anksto, fojė tegalėjo perskaityti tą patį spektaklio aprašymą, kaip ir patalpintąjį teatro svetainėje. XX a. antros pusės Niujorko avangardas, spektaklio kūrėjų pasirinkta aplinkybė kurti pasaulį be kino ir fotografijos, net ir tai, kad scenoje skambės labai daug anglų kalbos - visa tai nepristatoma ir nepaaiškinama. Tad nieko keisto, kad to nesitikėjusiems, bet priverstiems patirti žiūrovams pirmas spektaklio veiksmas tapo kovos lauku. Spektaklio tempas negreitėja ir žiūrovai ima nekantrauti. Spektaklis puola anglų kalba ir lietuviškais titrais - žiūrovai atsako nepasitenkinimu. Spektaklis pasiūlo itin ilgą Jono Meko, Yoko Ono ir Johno Lennono sceną (nors virš jų ir kabo užrašas „It All Comes Back Now in Glimpses“ - tarsi nurodantis, kad šiame veiksme matysime greitai vienas kitą keičiančius fragmentus), kurios metu šnekučiuojamasi apie avangardinį kiną ir muziką - žiūrovai atsako nekantriu muistymusi. Spektaklis pasiūlo pertrauką atokvėpiui - žiūrovai sprunka iš teatro.
Žinoma, ne visi. Geriau pasiruošę, pasiilgę lėto teatro, smalsesni, tiesiog žiūrintys visus spektaklius iki pabaigos ar užčiuopę jaudinantį motyvą, pasilieka. Ir yra apdovanojami.
Antras veiksmas, pasitinkantis per pertrauką gyvai atlikta ir į antrą spektaklio dalį atlydėjusia muzika bei užrašu „Art and Liberation“, iš tikrųjų išlaisvina. Visa, kas pirmame veiksme buvo paminėta tarsi probėgšmais, lyg mažai reikšminga pokalbio detalė, ima kartotis ir jungtis į visumą, kuri tarsi pramušusi užtvanką plūsteli iš scenos. Kol pasiekiama kulminacija, kurioje viskas susijungia ir paaiškėja, kad plepus, vizualiai nejaudinantis spektaklis pakeri net ne tekstu, o kalbėjimo veiksmu, išaugintu iki svarbiausios meninės priemonės.
Taigi pokalbiams keičiant vienam kitą, po užrašu „Art and Liberation“ kompanija susėda keturiese: Nam June Paikas (Karolis Maiskis), Vytautas Landsbergis (Rimantas Pelakauskas), Susan Sontag (Karolina Kontenytė) ir Jonas Mekas (Jonas Baranauskas). Jie kalba apie meną, nacionalizmą, politikos ir kūrybos ryšius, o galiausiai - apie stroboskopines šviesas. Šone, palinkusi po lempa, Samantos Pinaitytės vertėja - tyrėja Samanta - į šios scenos veiksmą įsiterpia tik retkarčiais, Landsbergiui prabilus lietuviškai arba prireikus apibendrinti pokalbio dinamiką: kas kam pritaria ar kontrargumentuoja.
Pokalbis prasideda ramiai, jo pradžia leidžia suprasti, kad svarbiausia čia bus Landsbergio - politiko, menininko, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo vedlio - figūra. Jo asmenybė, regis, ir įkūnija svarbiausias šios scenos temas - meną, nacionalizmą, kultūros eksportą ir imperializmą, o pokalbiui įsisiūbuojant jis išprovokuoja ir svarbiausią šioje scenoje bei, mano nuomone, visame spektaklyje, pokytį: jis staiga meta anglų kalbą ir prabyla lietuviškai. Samanta šoka prie Nam June Paiko, Jonas Mekas palinksta prie Susan Sontag ir ima pašnibždomis į anglų kalbą versti Landsbergio žodžius. O šie skęsta vertėjų šnabždesyje ir žiūrovų beveik nebepasiekia. Taip vertimas užima originalo vietą, bet ir pats lieka neišgirstas.
Pokalbiui tęsiantis, fone pasigirsta muzika. Susan Sontag nusijuokia į muzikos melodiją ir toliau dalyvauja diskusijoje kalbėdama pagal ją. Tai trunka visai neilgai, bet ir to užtenka, kad atrasčiau spektaklio raktą. „Lost Lost Lost“ - ne tik Jono Meko filmo pavadinimas. Praradimas yra ir paties spektaklio esmė. Ir ne bet koks praradimas, o žinios vertimo veiksme - nesvarbu, kas ir ką verčia. Jau pirmame spektaklio veiksme, kai pristatoma, kad veiksmas vyksta pasaulyje be vaizdų, pasakojama apie praradimus, nuotraukas ir filmuotus vaizdus keičiant tekstu. Jono Meko ir Susan Sontag pokalbyje apie jos filmą „Duett för kannibaler“ („Duetas kanibalams“, 1969, sukurtas pačios Sontag parašytu scenarijumi) ryškus akcentas yra kūrinio paveikumo praradimas, kai rašytoja savo kūrybą perkėlė į kitą mediją. O kalbantis Jonui, Yoko ir Johnui išryškėja ir praradimai, kurie ištinka savo kultūrinę aplinką ar kūrybos stilių pakeitusius kūrėjus.
Praradimas akivaizdus net ir aktorių vaidyboje. Ryškiausiai - Joną Meką vaidinančių aktorių Jono Baranausko ir Dariaus Meškausko. Jų abiejų Mekas artimas originalui: panašiai juda ir kalba, sako jo sakytus ar užrašytus tekstus. Bet kai aktoriai įkūnija pagal tikrą asmenį sukurtus personažus, vis tiek prarandama dalis originalios asmenybės. Nematant paties Meko, - nes vienintelis būdas jį pamatyti būtų video medžiaga, o ji, remiantis spektaklyje sukurtomis taisyklėmis, negali būti naudojama, - lengva ir nepastebėti, kad scenoje esančios jo „kopijos“ yra praradusios tikrąjį Meką dažnai lydėjusią šelmišką šypseną, juoką. Šis praradimas lyg ir nežymus, bet itin reikšmingas. Netekties apsuptas spektaklio Mekas yra melancholiškas, praradęs ir prarastas, likęs tik medijose, kurios niekada neatstos tikro žmogaus, nepadės jo iš tikrųjų pažinti.
Ši melancholija aukščiausią tašką pasiekia spektaklio finale. Mekas, netekęs gimtinės, namų, praranda ir lietuvių bendruomenę, o mes, lietuviai, prarandame jį. Nors būta kalbų apie grįžimą, nors ir išmokta kepti bulvinius blynus, nors ir nepamiršta lietuvių kalba - ryšys su Lietuva lieka tik scenos gilumoje dalies aktorių kuriamuose gyvuosiuose paveiksluose: Meko gyvenimo fragmentus dokumentuojančių nuotraukų vertimuose į spektaklio kalbą.
Apie praradimą kalbantis spektaklis ir pats neišvengia praradimų, ir tai griauna „Lost Lost Lost“ įspūdį. Pavyzdžiui, sukurta situacija, kai nėra vaizdų, atrodo dirbtina ir užima dalį spektaklio laiko vien tam, kad būtų paaiškintos aplinkybės, tad nukenčia spektaklio dinamika. Didelėje scenoje prarandama galimybė kurti intymumą tarp žiūrovų ir atlikėjų, pasimeta vaidybos niuansai. O Mekas čia, be jam būdingos šypsenos ir pasiduoda melancholijai - tarsi kaltinimas, kad jis mus paliko, pamiršo, negrįžo - iš spektaklio atima galimybę skleistis lengvumui ir humorui. Praradimai neišvengiami kuriant kiekvieną spektaklį, bet čia juos bent iš dalies nulemia ir vertimo problematika: dvikalbė komanda, dvikalbiai tekstai, keturkalbis Joannos Bednarczyk scenarijus atveria daugybę situacijų nesusikalbėti, sutrikti, pasiklysti, prarasti.
Tarp originalo ir vertimo, tarp minties ir veiksmo, tarp žodžio ir vaizdo - čia visada kažkas prarandama. Visada atsiranda įtrūkių. O įtrūkiai - erdvė gimti kažkam naujo. Ir galbūt kažkam labai gražaus.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
