Afišos, anonsuojančios naują Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį pagal George'o Orwello apysaką „Gyvulių ūkis“, sostinėje pasirodė, berods, dar neprasidėjus sezonui. Galbūt dėl to, o gal dėl kūrinio, kadaise buvusio kultiniu (Lietuvoje knyga leista net penkis kartus), ir įspūdingos kūrėjų komandos, vos paskelbus premjeros datą, bilietai buvo bemat išpirkti. Lūkesčius kurstė ir aktualią interpretaciją žadantis spektaklio pavadinimas - „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. Tiesa, intrigavo ir spektaklio vizualas - keturpėsčio žmogaus kūno, sudaryto iš „sprandinės“, „nugarinės“, „šoninės“ ir kitų žmogaus valgomų gyvulio dalių, vaizdinys. Paskutinį lapkričio savaitgalį įvykusi premjera parodė, kad atskiri teatro padaliniai dirba puikiai, tik kas sau: su režisieriaus Pauliaus Tamolės spektakliu, kurio dramaturgiją pagal Orwello kūrinį ir aktorių improvizacijas sudėliojo Rimantas Kmita, visa tai turi ne tiek daug bendra.
Ne, negali sakyti, kad kūrinio veiksmas neperkeliamas į XXI amžių. Spektaklyje vaizduojama šiandiena, tačiau už nuorodą į šiuolaikybę yra svarbesnė konkreti situacija - aktoriai, atsisakę režisieriaus, stato Orwello „Gyvulių ūkį“. Nepasakyčiau, kad „teatro teatre“ principas išėjęs iš mados, tačiau šiuolaikiniuose scenos kūriniuose jis dažniausiai įgyja kitokias - subjektyvesnes ir labiau provokuojančias - formas nei klasikinėse pjesėse, kur rodoma pati spektaklio kūrimo situacija. Naujajame LNDT spektaklyje viskas paprasta: pramaišiui derinamos „Gyvulių ūkio“ ir spektaklio repeticijų scenos. Paaiškėja, kad be režisieriaus nusprendę apsieiti aktoriai patenka į aklavietę, o kūrybinė krizė grupėje suformuoja santykius, nedviprasmiškai primenančius Orwello satyriškai vaizduojamą totalitarinį režimą. Tik Orwello kūrinio siaubas ir beviltiškumas, persišviečiantis pro komišką satyros paviršių, virsta smagiu metateatriniu žaidimu.
Viena iš žaidimu paremtų kūrinių savybių yra ta, kad daugiausia malonumo jie suteikia geriausiai „informuotai“ auditorijai. Kuo daugiau žinai - tuo daugiau šansų patirti intelektualinį pasitenkinimą, iššifravus užuominas, perpratus analogijas, atpažinus nuorodas ir pan. Tad ir LNDT „Gyvulių ūkis“, ko gero, labiausiai patiks iš arčiau pažįstantiems teatro virtuvę. Nors apskritai visų žiūrovų simpatijas gali padėti pelnyti kūrėjų nuoširdumas ir saviironija. Įsileisdami publiką į savo kūrybos laboratoriją, jie ir flirtuoja, ir yra pažeidžiami vienu metu. Pažeidžiami ta prasme, kad jie tarsi dekonstruoja kūrybinės nesėkmės istoriją. Vis dėlto pernelyg arti šios istorijos aktoriai neprisileidžia, asmeninių atverčių nesiūlo ir nuolat išlaiko žaidybinę distanciją. Aktoriai Vytautas Anužis, Kęstutis Cicėnas, Vitalija Mockevičiūtė, Kamilė Petruškevičiūtė, Augustė Pociūtė, Artiomas Rybakovas, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius ir Vainius Sodeika, vaidina aktorius, repetuojančius Orwellą, tačiau sykiu kartkartėmis mirkteli žiūrovams, kad šie neužsimirštų stebintys mėgstamus iš LNDT ir kitų teatrų bei televizijos pažįstamus aktorius.
Tad spektaklio pradžioje matome devynis skirtingų gyvulių kaukes dėvinčius aktorius (kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė), kurie scenografo Marijaus Jacovskio sukurtame tuščiame paviljone su veterinariniais stalais vaidina „Gyvulių ūkio“ personažus, sukurstomus sukilti prieš tironą žmogų. Tačiau po keliolikos minučių aktoriai vienas po kito nusiima kaukes, nes, pasirodo, suabejoja kūrybiniais sprendimais. Pirmiausia grupę palieka Arūnas Sakalauskas, nes turi kitų reikalų, kiek vėliau - Augustė Pociūtė, nes netiki sumanymo idėja. Režisierius Paulius Tamolė su švelnia ironija konstruoja grupės tarpusavio santykių tinklą. Grupės, atsisakiusios vieno lyderio ir bandančios pasikliauti visų komandos narių kūrybiškumu. Čia gausu užkulisinių teatro situacijų, klišinių nuostatų apie gerą ir blogą teatrą, režisūrinio ir kolektyvine kūryba grįsto teatro sutirštinto supriešinimo. Pasirodo, kad kiekvienas komandos narys laikosi įsikibęs savo įsivaizdavimo, kaip reikėtų statyti Orwelą, bet nė vienas neturi vizijos, kaip skirtingas idėjas sutelkti meniniam rezultatui pasiekti.
Ir, žinoma, netrunka atsirasti gelbėtojas, pasišovęs išvesti aktorius iš aklavietės. Lyderio vaidmens imasi Vytauto Anužio personažas. Iškėlęs profesionalumo ir tarnystės menui vėliavą, jis akimirksniu transformuojasi į savo galia besimėgaujantį diktatorių. O sykiu žiūrovams padovanoja žavingą benefisą, kur taikliai pašiepia senosios teatrinės pedagogikos ir hierarchinės teatro sistemos (o iš tiesų ir bet kurios hierarchinės sistemos) papročius. Kaip ir galima tikėtis, į premjerą šis naujai iškeptas režisierius trupės neatveda. Sprendimas galų gale randamas vėl susibūrus visai komandai ir į žaidimą įtraukus žiūrovus. Jei publika vis dėlto nepriimtų kvietimo skanduoti kartu su aktoriais lozungo apie tai, kad visi lygūs, bet kai kurie lygesni, žaidimas neįvyktų, nes pamatinė žaidimo sąlyga - savanoriškas visų žaidėjų įsitraukimas.
Spektaklis „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ labiau krypsta į pramogą nei į mąstyti skatinantį kritinį komentarą galios santykių tema. Tačiau jis ir neapsimeta tuo, kuo nėra, o pamąstyti vis dėlto yra apie ką. Ar teatras gali egzistuoti be lyderio? Kur gali atvesti žūtbūtinis paviršutiniškai suprantamo lygiateisiškumo siekis? Ar kolektyvinė kūryba savaime garantuoja kokybišką meninį rezultatą? Visame pasaulyje jau senokai klibinamos teatrinės hierarchijos struktūros, raginama dekolonizuoti režisūrą, vienodai įgalinant kiekvieną kūrybinės komandos narį. Tad sveika į šią tendenciją pažvelgti kiek kritiškiau.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
