Norėti kažko daugiau

Ieva Tumanovičiūtė 2022-11-28 7md.lt, 2022-11-18
Scena iš spektaklio „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“, režisierė Ieva Kaniušaitė. V. Sodeikos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“, režisierė Ieva Kaniušaitė. V. Sodeikos nuotrauka

aA

„Niujorkas“, „Berlynas“, „Tikras gyvenimas“, „Savastis“, „Pagarba sau“ - keli tam tikro amžiaus, tam tikros socialinės ir kultūrinės aplinkos žmonių dėmesį patraukiantys raktažodžiai, susiję su jų svajonėmis. Ivano Vyrypajevo pjesė „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ suręsta iš tokių dvasines ir materialines siekiamybes atspindinčių idėjų tarsi iš prekės ženklų, nurodančių tam tikrus 30-35 metų žmonių norus, tokius kaip: iš tiesų jausti, iš tiesų gyventi, patirti pilnatvę, pajusti save, išgyventi tikrą meilę ir t. t. Keturi pjesės veikėjai - Monika, Emė, Čarlis ir Krištofas - kenčia, patiria malonumą, bet visa tai jiems atrodo tarsi netikra, jie nesijaučia „iš tiesų“ gyvi ir ieško kažko dar. Kaip sako Krištofas: „Aš visada noriu kažko daugiau, kažko tikro. Man tiesiog trūksta malonumo, man trūksta tikrojo malonumo, tokio pilnutinio pasitenkinimo. Trūksta pilnatvės. Trūksta kažkokio vientisumo. Trūksta kažkokios tikros realybės. Visa tarsi sapne, visa tarsi aptraukta gumine plėvele“ (vertė Rolandas Rastauskas). Dramaturgas nenuvertina savo veikėjų kančios, nors ir su ironija, patenkina jų transcendencijos siekį - juose prabyla į grožį visa jungiančios visatos balsas, kuris jų nesubara, jiems negrūmoja ir neaiškina, kad šiame pasaulyje esi arba gyvas, arba miręs ir jokios „tikresnės“ būties galbūt ir nėra; į jų jausmus atsižvelgiama ir jie išlaisvinami iš kančių.

Daugelyje Lietuvos teatrų galima būtų rasti bent po vieną spektaklį pagal Vyrypajevą. Šį dramaturgą ypač vertina režisierius Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatęs „Irano konferenciją“ (2020), o Nacionaliniame Kauno dramos teatre - „Jaudulį“ (2022), kuriame šiek tiek anksčiau Nino Maglakelidzė iš Sakartvelo režisavo pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ (2021). Ją Oskaro Koršunovo teatre (OKT) pastatė Artiomas Rybakovas („Vaspvos“, 2020), taip pat režisavęs ir „Irano konferenciją“ (OKT, 2020).

Vyrypajevo dramaturgija specifinė - jo pjesėse svarbus žodis, tekstas ir jo forma. Jo kūriniams dažnai tinka „pjesės skaitymo“ formatas. „Nepakeliamai ilgų apkabinimų“ veikėjai ne veikia, kaip įprasta dramai, bet kalba apie save ir savo veiksmus, tarsi žvelgtų į save iš šalies, kaip mantrą kartodami žodį „dabar“: dabar aš darau tą ir aną, dabar ji (aš) keliauja ten ir ten, ir t. t. Veikėjų istorijos kupinos emociškai intensyvių įvykių: abortas, išdavystė, skyrybos, kelionės, naujos pažintys, seksas, smurtas, mirtis, ryšys su visata, savo gyvybės pajautimas (ypač stiprus po nukraujavimo ar klinikinės mirties) ir pan.

Pasirinkti Vyrypajevo dramaturgiją dažniausiai reiškia pasirinkti, kad teatro scenoje dominuos tekstas, nulemiantis aktorių būvį ir režisūrą. Tai būdinga ir režisierės Ievos Kaniušaitės bei aktorių Mariaus Čižausko, Vaidilės Juozaitytės, Adelės Šuminskaitės ir Šarūno Zenkevičiaus spektakliui (premjera lapkričio 3 d., „Menų spaustuvėje“). Justi, kad šis darbas - tai bendraminčių, kuriuos domina pjesės temos ir veikėjai, kūrybinių paieškų rezultatas.

Išoriškai beveik nevaidindami savo personažų ir jų emocijų, o apie juos pasakodami, aktoriai žiūrovų vaizduotėje sukuria keturių veikėjų tarpusavyje susipinančias istorijas. Intensyviausiai laikysena ir gestais savo personažą kuria Zenkevičius, nes ir jo Krištofas iš pradžių šiek tiek išsiskiria iš kitų - yra „šviežiausiai“ atvykęs į Niujorką. Kiekvienas aktorius tarsi išryškina po vieną jiems visiems būdingą bruožą: Šuminskaitė perteikia į jų vidų prabylantį visatos balsą ir dvasingumo siekį, Zenkevičius - pasitikėjimo savimi ir mėgavimosi žemišku gyvenimu troškimą, Čižauskas - nuolat atsiveriančią vidinę tuštumą ir abejingumą, kuris neleidžia matyti krintančių snaigių grožio, o Juozaitytė pabrėžia juos visus persekiojantį nerimą, veiksmo poreikį ir nuolat kintančią, neapčiuopiamą tapatybę.

Kelios Mariaus Nekrošiaus scenografijos detalės, tokios kaip iš Vilniaus gatvės paimta metalinė, grafičiais nupurkšta šiukšliadėžė, iš kurios lėtai kildami sklaidosi veikėjų gesinamų cigarečių dūmai, subtilūs kompozitorės Marijos Paškevičiūtės muzikiniai elementai, gaubiantys švelniu liūdesiu, Audriaus Jankausko šviesos niuansai bei sukoncentruotas mėlyno prožektoriaus taškas, reiškiantis savasties ir visatos centrą, bei šiuolaikinio didmiesčio jaunimo madą atspindintys Dovilės Gudačiauskaitės kostiumai padeda aktoriams pasakoti veikėjų istorijas, kurti melancholišką ir, nepaisant dramatiškų įvykių, nuo intensyvių jausmų apvalytą spektaklio nuotaiką.

Kaniušaitė išryškina Vyrypajevo pjesės kulminaciją ir tapybiškai pabrėžia finalą. Pasakojimo, kaip pagrindinės raiškos priemonės, monotoniją režisierė prasklaido ir jam ritmo suteikia įterpdama iš viršaus filmuojamų ir ant galinės sienos apskritu kadru projektuojamų veikėjų vaizdus (videomenininkas Mikas Žukauskas). Iš pjesės režisierė pašalina tik vieną veikėją, rusę Žaną, kuri dirbtinai kurtų politinę potekstę, bet iš esmės nieko nepakeistų, nes pabaigoje išnyra tik trumpam ir jaučiasi lygiai taip pat, kaip ir kiti personažai: jai kažko trūksta, ji kažko ieško, ir visas gyvenimas - kaip per stiklą.

Manau, spektaklio „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ poveikis tiesiogiai proporcingas tam, kiek šios Vyrypajevo pjesės veikėjai ir jų būsenos konkrečiam žiūrovui yra artimos ar svetimos, atpažįstamos ar nereikšmingos, o temos - erzina ar įtraukia. Spektaklio kūrėjai atidžiai seka ir nuosekliai veda žiūrovus Vyrypajevo idėjų ir jo veikėjų pėdomis, kurios vienų vidiniame peizaže palieka gilius įspaudus, o kitus paliečia tik šiek tiek.

7md.lt

recenzijos
  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.

  • Vienišieji vakarai Vakaruose

    Artiomo Rybakovo spektaklis vadinasi „Vienišieji vakarai“ – ir sunku suprasti, ar Vakarų „V“ pamesta verčiant pjesę, ar jos sąmoningai atsisakyta statant spektaklį. Nes tai keičia pačią pjesės traktuotę.

  • Šokiai po skara

    Apie „Žemaitės N. 18(0)“ tikslinę auditoriją ir žanrą nelengva atsakyti, bet tolesnis šio kūrinio gyvavimas turėtų padėti ir pačiai choreografei toliau gryninti savo meninį braižą šiuolaikinės pasakojamosios choreografijos srityje.

  • Grožis ir praradimai

    Režisierius Adomas Juška nuosekliai seka László Krasznahorkai romanu, tačiau savo įžvalgų apie jo turinį nepateikia. Sąsajos su dabartimi tikrai neprivalomos, bet norisi ryškesnės režisieriaus interpretacijos, jo požiūrio.