Hamletė, Otelė, teta Vania - klasikinės dramaturgijos herojų virsmai XXI a. šiuolaikinio teatro scenoje nieko nenustebintų. Naujausios Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės premjeros afiša pakvietė į šokio spektaklių triptiką „Dona Kichotė“, kuriame nori nenori ieškai temų, susijusių su Miguelio de Cervanteso romano herojumi. Bet sąsajos šiuo atveju nėra svarbiausios - Žvejų rūmuose parodyti choreografiniai kūriniai domina visų pirma vizualiniais ir plastiniais sprendimais, nors ir kai kur stokoja labiau išbaigtų ir konceptualiu požiūriu nuoseklesnių teminių atodangų. Keturi choreografai - keturi pasakojimai, kuriuos jie mėgina argumentuoti programėlėje pateiktuose tekstuose, bet čia dėstomos mintys, tikriausiai suformuluotos dar iki premjeros, geriausiu atveju leidžia gretinti pirminį sumanymą ir jo įgyvendinimą, o menininkų neįpareigoja kūrybiniame procese griežtai laikytis numatytų maršrutų.
Visus parodytus kūrinius vienija įdomus, minimalistinis, prasminiu požiūriu turiningas dailininkės Sigitos Šimkūnaitės darbas - iš keturių riedlenčių rampas primenančių struktūrų formuojamas scenovaizdis, kiekviename epizode įgyjantis skirtingus pavidalus, suteikiantis impulsų ir choreografiniams ieškojimams, atskleidžiantis artistų kūrybos organiškumą per lipimą ar bėgimą viršun įgaubtomis plokštumomis, stovėjimą ar sėdėjimą ant šių elementų viršutinės dalies, beveik visada padedantis sukurti įtaigius finalinių epizodų akordus.
Vaizdinio nuoseklumo spektakliams kaip visumai suteikia ir šviesų dailininko Andriaus Stasiulio darbas.
Programoje parodytų kūrinių choreografinis braižas skirtingas, tačiau visus autorius vienija siekis laisvai, nekanoniškai traktuoti judesį, skatinant pačius šokėjus emociškai įsitraukti į kuriamą atmosferą, padeda išryškinti individualias judesių ir siluetų faktūras.
Spektaklių vakaro idėjinius ir estetinius motyvus būtų galima susieti su prieš keletą metų įvykusia šio teatro premjera - „Stabat Mater“ (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką). Šis slovėnų choreografo Edwardo Klugo kūrinys, 2021 metais perkeltas į Klaipėdą, atskleidė barokinės muzikos ir šiuolaikinės choreografijos dermėse slypintį estetinį potencialą. Galbūt todėl naujausiuose spektakliuose naudojama muzika, sukurta XVII-XVIII a., ir joje glūdintis dvasinis, jausminis pradas suteikia savitų spalvų XXI a. trečiajame dešimtmetyje kuriamoms choreografinėms formoms.
Pirmojo kūrinio autorė - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės solistė ukrainietė Daria Verovka, pažįstama iš spektaklių „Spragtukas“, „Eglė žalčių karalienė“, „Romeo ir Džuljeta“, „Faustas“ ir kitų. Darbas su choreografais Kirillu Simonovu, Robertu Bondara, Martynu Rimeikiu, patirtis, sukaupta projektų „Dėmesio, baletas!“ metu savaip atsispindi ir šiame darbe, kuris kol kas reikšmingiausias jaunos choreografės karjeroje.
Spektaklį ji sukūrė pagal Georgo Friedricho Händelio simfoniją ir chorą „Keliai į Sioną liūdni“ iš „Karalienės Karolinos laidotuvių antemos“ bei Henry Purcellio operos „Didonė ir Enėjas“ fragmentus. Kostiumų dalininkė Jelena Lebedeva šiam spektakliui pasiūlė laisvai krintančius pilkų atspalvių kombinezonus, kuriuos vilki ir šokėjos, ir šokėjai, tad akivaizdu, jog menininkėms herojų lytis nėra svarbi - siekiama kalbėti apie universalius dalykus, atskleisti ne vyro ar moters, o žmogaus būsenas ir savijautą šiuolaikiniame pasaulyje.
Šio spektaklio solistės amerikietės Kirstin Ann Zahradnick pilkas kombinezonas - su tamsiai raudonu pamušalu, kuris atspindi joje koncentruojamas moteriško donkichotiškumo savybes.
Choreografės siūloma plastinė kalba muzikali, skoninga, paremta aiškiais šokio siluetais, pasikartojančių minimalių judesių grafika, pasitelkiami grupės ir individo kontrastai, leidžiantys sukurti gyvą ir dinamišką choreografinį audinį. Kiek iliustratyvus epizodas, kuriame šokėjai, ritmingai kvėpuodami, ropoja ratu keturiomis. Konceptualus artistų kvėpavimo garsų ir balso naudojimas jau senokai įsitvirtinęs šiuolaikiniame šokyje, tačiau ši priemonė paveiki gali būti pirmus kartus su ja susiduriant, o daugiau patirties sukaupusiam žiūrovui prireikia didesnės tokių sprendimų prasminės argumentacijos.
Prie Darios Verovkos kūrinio šliejasi ir dar vieno Klaipėdos muzikinio teatro artisto, ukrainiečio Yano Malaki kūrinys pagal Johanno Sebastiano Bacho sarabandą iš „Siuitos violončelei Nr. 2“, kuris triptiką leidžia vadinti kvadriptiku. Monologas, virstantis duetu, patraukė nuoširdžiu įsijautimu į judesį kaip priemonę išreikšti dramatiškus išgyvenimus, kurie, kaip dažnai būna, jaunystėje itin sutirštinti ir intensyvūs; jų egzistencines formas taip pat padėjo sukurti scenografiniai objektai bei gyvai muzikanto iš Baltarusijos Aleksandro Serdziukovo atliekama muzika. Neįtikino būtinybė scenoje išsirenginėti - nors tai ir labai akivaizdi emocinio atsivėrimo ar dvasinio apsinuoginimo iliustracija. Savaime įdomus, gražus choreografo, čia atliekančio ir šokėjo vaidmenį, partnerės Darios Verovkos kostiumas su tamsiai raudona kasa ir žemyn per kostiumą vingiuojančia linija pasirodė labiau dekoratyvus nei būtinas epizodo dramaturgijai atskleisti, nebent iliustravimo strategija buvo svarbi ir pačiam menininkui. Vieningesnei epizodo estetinei formai galbūt būtų padėjęs žvilgsnis iš šalies, kuris sunkiai įmanomas choreografui imantis ir atlikėjo vaidmens.
Su KVMT susijusi reikšminga šokėjos ir choreografės Aušros Krasauskaitės kūrybinės biografijos dalis - čia ji sukūrė nemažai vaidmenų, čia debiutavo kaip sudėtingesnių choreografinių formų kūrėja (įdomus jos darbas - dviejų dalių šokio spektaklis „Karmen“).
Krasauskaitės sukurto spektaklio kostiumu vilkinti mergina tapo ir viso vakaro reklaminiu įvaizdžiu. Prie krūtinės spaudžianti šuniuką, netikėtu ir kiek ironišku vaizdinių kontrastu, primenančiu Leonardo da Vinci „Damą su šermuonėliu“, ji suformavo tam tikras išankstines nuostatas, kurios netruko išsisklaidyti. Šiame kūrinyje choreografė pasitelkė dialoginę strategiją - tarp XVIII a. ukrainiečių kompozitoriaus Maksymo Berezovskio koncerto chorui a cappella „Neatstumk manęs senatvėje“ ir XXI a. lietuvių muzikos kūrėjos Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės intervencijų, tarp judesio ir balso (dalyvavo operos solistė Rita Petrauskaitė ir balkone įsitaisęs choras, kurį žiūrovai pamatė tik pasibaigus spektakliui, nusilenkiantį). Choreografė nehierarchizavo savo herojų - visos atlikėjos vilkėjo panašius, šiltais bronzos atspalviais besiskiriančius ilgus, klostėmis krintančius drabužius ir juodas kepurėles, primenančias vėlyvojo baroko portretuose įamžintas damas (dailininkė - Jelena Lebedeva).
Lėta spektaklio pradžia pasirodė kiek ištęsta (rituališkas, plastiniu požiūriu minimalistinis šokėjų judėjimas vis dėlto turėtų auginti dramatinę mintį, o monotonija būti estetiniu požiūriu vertinga), tačiau netrukus supulsavęs choreografinis audinys atgijo - kaip ir drabužiai, artistėms pašokant į viršų sukrintantys į sunkias, auksuotas barokines skulptūras primenančias draperijas. Sukeltos į viršų, priekinės drabužių dalys transformavosi į menamus kūdikius - brangiausius nešulius, moterų spaudžiamus prie krūtinių, padėjo sukurti aiškų motinos-madonos vaizdinį, kuris be didesnių interpretacinių pastangų užpildė spektaklio erdvę donkichotiškumo motyvais. Tikriausiai visai atsitiktinai, bet šio spektaklio sukeltos mintys surezonavo su Žvejų rūmų fojė eksponuojama Giedrės Šataitės socialinės fotografijos paroda „Kaip gerai, kad tu gimei“, kurioje pristatomos moterys, netikėtai sužinojusios apie nėštumą ir patyrusios emocinių sukrėtimų, kuriuos padėjo įveikti artimieji bei Krizinio nėštumo centro specialistai.
Slovėnų choreografas Gajus Žmavcas, padėjęs perkelti į Klaipėdą spektaklius „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, KVMT artistei Ksenijai Jermakovai pagal savo paties sukurtą muziką pastatęs kompoziciją „Starfall“, pristatė sudėtingos režisūrinės ir choreografinės struktūros spektaklį, kurio idėjų pakaktų keliems savarankiškiems kūriniams; kostiumus šiam darbui taip pat sukūrė Jelena Lebedeva.
Sceną užpildęs smėlis - pagarbos ženklas Lietuvos uostamiesčiui, o visas kūrinys - ir visai Muzikinio teatro baleto trupei, ambicingai ir idealistiškai kovojančiai su vėjo malūnais - ir tą kovą pastebimai laiminčiai.
Prasidedantis išraiškingu judančių šešėlių epizodu, spektaklis įsibėgėja įtraukiant vis daugiau išradingų sumanymų, kurie grumiasi vienas su kitu ir palieka idėjomis ir sprendimais tiršto kūrinio įspūdį. Kelių šokėjų atliekamas scenas keičia solo epizodas (Anna Chekmarova), grupinės scenos, o į barokinę Alessandro Scarlatti muziką įsiterpia jūros ošimo garsai, kurių fone atliekamas duetas (Kristin Ann Zahradnick ir Romanas Budko).
Artistės šoka palaidais plaukais, kurie aktyviems judesiams kartu su į viršų kylančiais smilčių šuorais suteikė papildomų estetinių niuansų, nors jų reikalingumas ne visada įtikino. Lygiai kaip ir antrą kartą šiame vakare eksploatuotas artistų išsirenginėjimas ar intymias šokėjų kūno vietas pridengiančios juodos juostos.
Šokio spektaklių vakaras „Dona Kichotė“ vertas atidesnio žvilgsnio, bet ir vieną kartą pažiūrėjus akivaizdu, kad šie Klaipėdos šokėjų darbai toliau grindžia jų kūrybos kelią, praturtina ne tik uostamiesčio, bet ir visos Lietuvos originaliosios choreografijos kontekstą, kuria erdvę artistiniam ir jausminiam šokėjų tobulėjimui, suteikia progą žiūrovams įsitikinti šokio meno įtaiga, išgyventi universalias, judesiu perteikiamas dvasines būsenas.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba